Brolis Benediktas: kreipimasis į Dievą – lyg būgnų mušimas

Pasaulis sukasi vis greičiau, ir mūsų gyvenimai sukasi drauge. Keičiasi ne tik įvykiai ir dienų paveikslai, keičiasi požiūriai, santykiai, vertybės. Kaip suspėti, suvokti, kaip nepasimesti ir, svarbiausia, – neprarasti savęs, kai pats, atsidūręs kovos su liga lauke, už lango matai karą ir sumaištį? Visais laikais, ištikus permainoms, regis, žemei slystant iš po kojų, žmonės gręžiasi į mokytojus, guru, palaimintuosius, į tuos, kurie ne vien žodžiais, bet ir savo gyvenimu liudija meilę ir tiesą, tuo paguosdami išsigandusiuosius. Dievas laimino – Lietuvoje daug šviesos karių. Klaipėdoje reziduoja ir gerais darbais garsėja Sigitas Benediktas Jurčys, žmonėms pažįstamas kaip Brolis Benediktas.

Broli Benediktai, kaip pristatytumėte, kas Jūs esate šiame gyvenime? Kaip tapote tuo, kas esate?

Išgirdęs tavo klausimus, neabejoju, užsimegs geras ir prasmingas pokalbis. Mudu gi seniai nesimatėm. Norėčiau, kad šis dialogas skaitytojui būtų dvasiškai kaloringas. Tikiu – atsakydamas į klausimus, prisistatysiu. Esu religiniame, antgamtiniame, menininko ir rožių augintojo, terapeuto ir vienuolio gyvenime… Klausimas „Kas esi?“ turėtų būti rašomas didžiąja raide, kad visi perskaitę susimąstytų. Deja, daugelis žmonių nesistengia į jį atsakyti. Nežinodamas, kas esi, nežinai, kokia prasmė gyventi. Ar gyventi – tik išeikvoti laiko resursą? Taip dažnas ir gyvena: dirba, perka ir miršta. Jokios kūrybos. Mes privalome sukurti save. Aišku, kūrybai reikalinga drąsa. Apžvelgę aplinkos kuriamas iliuzijas ir klaidingą savo prigimties supratimą, galime paklausti: kas mes iš tiesų esame? Esame Dievo bendradarbiai, kūrėjai ir gamintojai. Tai mane labiausiai žavi.

Ar sutinkate, kad gyvenimas kaip zebras – baltai ir juodai dryžuotas? Ir kad į Dievą žmonės atsigręžia tada, kai atsiduria juodojoje juostoje? 

Teiginys, kad gyvenimas – kaip zebras, tikrai šmaikštus, tik aš su juo nesutinku. Žmogus, gyvenantis tik biologinį gyvenimą, yra lyg medis, kuris vasarą sulapoja, rudenį vėjai aplaužo jam šakas, žiemą – šąla, o pavasarį vėl atbunda. Visai kitaip su tikinčiu žmogumi. Jis nėra įrėmintas į keturis metų laikus, nes gyvena vidinį gyvenimą, kurio dauguma visai nerealizuoja. Mano gyvenimas yra kelionė, kurios pagrindinis žodis – „santykis“.

Santykio nebuvimas reiškia dieviškumo praradimą. Išnyksta draugiškumas. Mūsų dieviškumas yra platforma, kur prasideda mūsų draugystės istorija. Draugystė yra Dievo išradimas. Patikėk, žmonės, atsidūrę „juodojoje juostoje“, ieško mūsų artumos. Jie atsigręžia į mus, kurie esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Juos reikia sušildyti, apkabinti, sugrąžinti jiems santykio prasmę.

Šv. Magdalenos bėgimas 2021 metų vasarą – Brolis Benediktas pirmas iš kairės. Astos Libikienės nuotr.

Kai žmogus, ištiktas nelaimės, ligos ar karo, praradęs viltį, kreipiasi į Dievą, kokios pagalbos tikisi sulaukti ir kokios sulaukia?

Čiabuvių tautos visame pasaulyje tvirtai tiki, kad būgnas yra pagrindinė maldos priemonė. „Būgnų mušimas kalba apie širdies plakimą – ne tik žmogaus širdies, bet ir visatos širdies, Kūrėjo širdies. Sugrįžti į šią širdį yra visų maldų ir meditacijų tikslas. Kai sugrįžtame į šią širdį, vėl išsilieja Dieviškasis kūrybingumas“, – rašo mano pasaulėvaizdžiui artimas rašytojas M. Fox.

Mūsų kreipimasis į Dievą turi būti lyg būgnų mušimas. Šis ritmas turi mus prikelti suvokimui, kad esame ne tik liudininkai, bet ir atsakingi už tai, kas vyksta Ukrainoje, politikoje, kultūroje, medicinoje. Mumyse, mūsų kūrybingume slypi mirtis ir gyvenimas. Klausimas: kam mes naudojame savo kūrybingumą? Naikinimui ar grožio, taikos ir teisingumo gimdymui? Svarbu savęs neįtvirtinti agresija. Nelaimės, ligos yra mūsų apsisprendimų pasekmė.

Jėzus, atėjęs į Alyvų kalną, meldėsi Getsemanės sode. Ne bet kaip, bet „mirtino sielvarto apimtas“. Jis šaukėsi Tėvo pagalbos, bet Dangus tylėjo. Dievo tyla gaubė Armėnijos kalnus, kai vyko tautos genocidas. Dievas tylėjo Aušvice. Jis tyli. Kodėl? Pasiklausykite. Atsakymas yra Luko evangelijoje. Kartą Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Ten mokiniai išgirdo aidintį iš debesies balsą: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Jėzus yra Dievo meilės žmonėms projektas. „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ir ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 14–17). Tai yra didžiausia Dangaus pagalba mums, kurios sulaukiame šaukdami: „Viešpatie, padėk!“

Ką patartumėte žmonėms, kurie pateko į sudėtingą gyvenimo situaciją, kuriuos ištiko liga – kaip išgyventi?

Mano pirmoji pamoka šiai žmonių auditorijai prasideda žinia, kad mes esame Dievo bendradarbiai, o tai reiškia – mūsų širdyse slypi dieviškas kūrybingumas, kuris tikrai padeda išlikti šiame pasaulyje, kol atliksime savo misiją. Svarbu suvokti žmogaus orumą ir kilnumą būti žmogumi. Mes tikrai nesame dulkės ir į dulkes negrįšime. Esame Dievo vaikai. Kiekvieno iš mūsų aukščiausias kūrybingumo aktas yra asmenybės gimimas, gimimas to, kuo turime būti. Žmogus, atsisakęs kvietimo tapti Dievo bendradarbiu, neišvengiamai įpuola į depresiją su visomis blogiausiomis pasekmėmis. Ir priešingai – kuriant mūsų širdis sveiksta ir stiprėja, siela ir kūnas apsivalo, o protas atsiveria išskirtinei ir gydančiai gyvenimo meilei. Neišmokę šios pamokos savo gyvenimo situacijos nepakeisime. Dievas be mūsų veiklaus bendradarbiavimo taip pat nepajėgus jos pakeisti, bet visada suteikia mums jėgų sunkumams įveikti.

Daugelis žmonių skundžiasi praradę gyvenimo prasmę. Kas Jums yra gyvenimo prasmė ir kur jos ieškoti?

Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi kryptį, ir kai mes kalbame apie prasmę, kalbame apie gyvenimo kryptį ir reikšmę. Gyvenimas yra kelionė, turinti atvykimo adresą: mirtis. Ar mes patys pasirenkame gyvenimo kelionės kryptį? Taip. Aš pasirinkau vienuolio kelią, kitas – jūrų kapitono, trečias – virėjo ir t. t. Kelionės metu turiu užauginti savo gyvenimą, savo širdį. Tai yra labai svarbu.

Draugystė yra Dievo išradimas.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimas turi didžiulę reikšmę. Skaitykite, įsidėmėkite – ne aš sugalvoju gyvenimo prasmę. Ji įrašyta mano kūne, mano širdyje, sąžinėje, emocijose, eisenoje. Ką tuo noriu pasakyti? Pažindami save, išmokstame suprasti tai, kas esame. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus „pagrįstai gali būti vadinamas Dievo meno kūriniu“. Gyvenimo prasmės nėra reikalo ieškoti išorėje. Savyje suraskime prasmę, kuri visuose žmonėse yra ta pati. Tai žodis „meilė“. Mylėti ir būti mylimam yra didžioji žmogaus laimė. Neįmanoma gyventi žmogaus gyvenimo be meilės. Mylėti yra giliausia mūsų gyvenimo prasmė.

Atrasti savyje prasmę reiškia atrasti Jėzų Kristų, kuris yra tiesa: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis, panašus į jį: „Mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Toks yra visuotinis ir globalus žmonijos pašaukimas.

Šv. Pranciškaus onkologijos centras – daugybės vilties piligrimų traukos vieta. Kaip gimė jo idėja ir kaip pavyko ją įgyvendinti? Ar jau viskas pasiekta, ar dar yra didelių planų?

Mano gyvenime įvyko tokių dalykų, kuriuos laikiau neįmanomais. Pavyzdžiui, Lietuvoje atsirado Šv. Pranciškaus onkologijos centras – mano ambicingoji svajonė materializavosi Klaipėdoje, gimtajame mieste. Esu laimingas, tiesiog nesitveriu kailyje: kiek daug žmonių Viešpats surinko šiam projektui įgyvendinti!

2007 metais Kretingos rajono viešosios bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė, klebonas brolis Evaldas Darulis ir aš atvykome į Klaipėdą pasimelsti, išgryninti intenciją: ar tikrai Dievas nori, kad mes šiame mieste įkurtume dvasinės ir psichologinės pagalbos centrą onkologiniams ligoniams. Liepos 22 dieną, Šv. Marijos Magdalenos dieną, man buvo duotas paskutinis šansas išmelsti ženklą iš Dangaus. Maldos vietą pasirinkome Girulių miško proskynoje, netoli Klaipėdos universitetinės ligoninės. Mūsų trijulės maldos, paukščių čiulbesys ir žydinčios gėlės, medaus kvapas, grojančių žiogelių cirpimas susipynė į dievišką vilties girliandą, kylančią aukštyn ir aukštyn. Tai buvo nuostabu. Bet viskam yra pabaiga. Mes pavargome melstis, nuleidome rankas… O paukščiai dar garsiau čiulbėjo, gėlės dar gražiau žydėjo, lyg kažką žadėjo… Išeidami iš Dievo palaimintos oazės, nustėrome pamatę žolėje gulinčią moterį, kuri mums ir buvo ženklas būsimo centro ir bažnytėlės statybai. Štai ką ji pasakė: „Esu iš Kauno, ištisai būnu prie onkologine liga sergančio savo brolio. Ligoninės palatoje nėra vietos prisėsti. Ateinu čia. Išsitiesiu ir žiūriu į dangų. Ilsiuosi, kad ilgiau galėčiau budėti prie mylimo brolio.“ Ir mes vienu balsu sušukome: tu esi mums duotas Dievo ženklas! Vietoje, kurioje moteris ilsėjosi, mes pastatėme Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardo bažnyčios Šv. Mišių altorių.

„Esame Dievo šeimos kūrinys ir kiekvienas savo talentais papildome kitą“, – įsitikinęs brolis Benediktas. Edžio Juršio nuotr.

Pavasaris – Jums darbymetis. Prasideda didžiosios vilties akcijos, kuriose dalyvauja šimtai žmonių. Kaip jie keičiasi bėgant metams? Kokie renginiai laukia šiemet? 

Man džiugu pranešti žinią, kad šią vasarą atversime kun. J. A. Pabrėžos vardo sensorinį sodą, kurio aplinką bus galima naudoti įvairiems tikslams: nuo rekreacijos iki terapijos. Kitas džiaugsmas – vaikučiai, kuriuos įvesdinsime į naują Vilties miesto erdvę ir drauge pašventinsime „Šv. Pranciškaus paukštelių“, lauko vaikų darželio, pastatą.

Mylėti yra giliausia mūsų gyvenimo prasmė.

Na, žinoma, mes jau bėgame… Pradėjome pasiruošimą 15-ajam „Vilties bėgimo“ renginiui, kuris vyks gegužės 22 d. Apie šį paramos onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems vyksmą daugiau galima sužinoti svetainėje viltiesbegimas.lt.

Liepos 22 d. vyks Šv. Magdalenos nakties bėgimas.

Labai džiaugiuosi, kad šiais metais mūsų vienuolyno patalpose duris atvers Japonų ukiyo-e meno galerija „1252“. To Lietuvoje dar nebuvo…

Kaip kilo idėja rengti vieną iš Vilties miesto renginių Šv. Magdalenos nakties bėgimą, skirtą krūties vėžio problemoms?

Šio renginio įkvėpėja yra a. a. Kovo 11-osios Akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. 2018 metais ji gydėsi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Mes daug metų buvome pažįstami ir iki šiol labai vertinu jos kūrybą. 2019 metų liepos 22 d., pirmųjų rašytojos mirties metinių proga, įvyko pirmasis Šv. Magdalenos nakties bėgimas, skirtas krūties vėžio ligos prevencijai. Koks kilnus tapo šis solidarumo renginys, kai į mūsų komandą atėjo charizmatiškoji krūtų chirurgė onkologė, mokslų daktarė Agnė Čižauskaitė! Ji yra dovana Lietuvai. Paskaitykite jos tekstą apie tai, kas Šv. Magdalenos dieną vyksta Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre: „Ultragarsinis krūtų tyrimas – nekenksmingas ir patikimas būdas krūties ligoms nustatyti. Šiam tyrimui reikalinga aukštos raiškos ultragarsinio tyrimo sistema bei įgudęs specialistas. Jokių papildomų saugos reikalavimų patalpoms, kuriose tyrimas atliekamas, nėra. Būtent dėl šių priežasčių jis buvo pasirinktas Šv. Magdalenos nakties metu vykdomai krūtų patikrai atlikti. Ultragarsinio tyrimo sistemas maloniai sutiko pristatyti ir renginio metu prižiūrėti geriausi pasaulyje žinomų šio tyrimo sistemų gamintojų atstovai Lietuvoje. O neatlygintinai atlikti patikros specialistai atvyko iš visos Lietuvos. Jie patikrino daugiau nei 200 moterų ir, deja, net dviem nustatė piktybinius pokyčius. Žinoma, nei 200, nei 2000 patikrintų moterų neišspręs krūties vėžio diagnostikos prieinamumo, tačiau, tikimės, atkreips moterų dėmesį į patikros svarbą.“. Esu labai dėkingas geradariams, ypač privataus medicinos centro „Northway“ vadovams. Jų dėka galime atlikti darbus, kurių iš mūsų visada tikisi ir laukia Jėzus, mūsų Viešpats. Tikimės šią vasarą į patikrą pakviesti ir ukrainietes, apsigyvenusias Klaipėdos mieste.

Liepos 22 d. Klaipėdoje vyksiantis Šv. Magdalenos nakties bėgimas vėl sukvies šimtus moterų. Mato Baranausko nuotr.

Gal turite receptą, kaip iš tamsos patekti į šviesą, iš nevilties – į viltį, iš liūdesio – į džiaugsmą? Kaip didelės grėsmės akivaizdoje išsaugoti (atrasti) tikėjimą ir pasitikėjimą? 

Mes žinome, kad tunelio gale visada yra šviesa, aišku, jeigu jis nėra užgriuvęs. Keista, labai keista, bet atsidūrę tamsoje dažniausiai elgiamės kaip žmonės, sergantys demencija… Esame užmiršę savo ID. Jėzus aiškiai pasakė: „Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13). Mes visais įmanomais būdais turime apšviesti Dieviškąjį gerumą ir šiame procese dalyvauti bendradarbiaudami. Nesame atskiras kūrinys. Esame Dievo šeimos kūrinys ir kiekvienas savo talentais papildome kitą. Taip visi dalyvaujame dieviškame gerume. Štai kokia tikroji žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas.

Grėsmės akivaizdoje… Man teko būti įkritusiam Pamyro kalnuose į ledo plyšį… Tuo metu buvau vienas. Žinau, ką tai reiškia. Dievui esu labai dėkingas.

Ačiū, Broli Benediktai, už minčių sėklas, kurias kiekvienas sodinsime į savo dirvą, puoselėsime, auginsime su Dievo palaima, džiaugsimės ramybės pavėsiu ir gerumo vaisiais. Iki pasimatymo vienuolyno rožyne!

Su Broliu Benediktu kalbėjosi Dalia Bielskytė