Trise prieš vėžį
Užtikta klastinga geno mutacija. Kiaušidžių pašalinimas. Onkologinės ligos diagnozė. Chemoterapija, krūtų pašalinimas, spindulinis gydymas. Kiek gali ištverti žmogus? Visa tai išgyvenusi gargždiškė Alanta Mitkevičienė neabejoja: kad ir kaip buvo sunku, ji priimtų tuos pačius sprendimus.
Iš kartos į kartą
Kovo 11-ąją Alanta atšventė keturiasdešimt aštuntąjį gimtadienį. Sutiko jį šeimoje, su artimiausiais žmonėmis – vyru, dukra, sūnumi.
„Kartais apima keistas jausmas, kai pagalvoju, jog dabar man daugiau metų nei sulaukė mano mama“, – pasakojimą pradėjo gargždiškė.
Jos mama mirė beveik prieš trisdešimt metų, būdama keturiasdešimt penkerių: moteriai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos kiaušidžių vėžys. Nuo tos pačios ligos buvo mirusi ir Alantos močiutė, mamos mama.
„Smelkėsi negera nuojauta, kad tai gali būti nulemta genetiškai. Tuo metu pasaulyje ir Lietuvoje dar mažai buvo kalbama apie paveldimą BRCA geno mutaciją, daug kartų padidinančią riziką susirgti kiaušidžių ir krūties vėžiu. „Angelinos Jolie geno“ istorija dar nebuvo pasiekusi Lietuvos“, – pasakojo Alanta.
Įtarimai, kad ji taip pat gali būti paveldėjusi šį geną, paskatino veikti. Moteris susirado onkogenetiką Vilniuje, atliko tyrimus.
„Buvo 2011-ieji. Jaučiausi sveika, tačiau persekiojo nerimas dėl onkologinės ligos. Gyvenimas klostėsi gerai: šeima sukurta, auga vaikai, nuosavas verslas. Buvo galima mėgautis gyvenimu, jei ne tas nerimas. Kai gydytojas paskambino pranešti rezultatų, iš jo tono pajutau, kad jie nėra geri – sužinojau, kad turiu tą geną“, – prisiminė gargždiškė.
Vėžio laukimas
A. Mitkevičienė gana greitai priėmė sprendimą atlikti profilaktinę kiaušidžių šalinimo operaciją. „Viena ginekologė Klaipėdoje atkalbinėjo, gąsdino būsimomis ankstyvosios dirbtinės menopauzės pasekmėmis, bet kiaušidžių vėžio bijojau labiau. Jas pašalinus, gyventi tapo ramiau“, – patikino moteris.
Gargždiškė ir toliau laikėsi onkogenetiko surašyto profilaktinio krūtų patikros plano – vieną ar du kartus per metus atlikdavo rekomenduotus krūtų tyrimus. Tik kas kartą prieš atsiverčiant tyrimo aprašymą iš baimės stipriau suspurdėdavo širdis. Alanta neslėpė, kad ramiai gyventi nedavė ir metų skaičiavimas: jos mamai paskutinės stadijos liga diagnozuota, kai moteriai buvo keturiasdešimt dveji. „Su dideliu nerimu sulaukiau tokio gimtadienio ir aš. Nesusirgau. Atėjo keturiasdešimt penkeri. Ir vėl viskas gerai. Galiausiai pavargau nuolat „mirti“, – šyptelėjo ji.
2019 metų pavasarį buvo atlikta planinė krūtų MRT. Be pakitimų. 2019 metų rudenį mamografiją ji praleido – net kelis mėnesius negavo talono pas gydytoją. Pati gargždiškė jau buvo patikėjusi, kad vėžys ją aplenks, tačiau pagaliau apsisprendė atlikti profilaktinę krūtų šalinimo operaciją ir atkurti jas implantais. Tai turėjo įvykti 2020 metų rudenį. Atėjo 2020-ieji – koronaviruso pandemijos pradžia. Mitkevičių šeima ruošėsi kelionei į Balį, bet dėl pandemijos neišvyko. „Patyrėme daug nerimo dėl kelionės, svarstydami vykti ar ne. Stresas kamavo ir dėl pandemijos, šeimos verslo“, – tuometines dienos įstrigo Alantos atminty.
Kaip dabar prisimena: buvo naktis iš ketvirtadienio į penktadienį, kai prabudusi trečią valandą nakties, instinktyviai uždėjo ranką ant krūties ir iš karto apčiuopė riešuto dydžio guzelį. Vos vos skaudantį, lyg ir veržiantį. „Ir jau nekilo minčių, kad ten gali būti kas nors gero“, – prisiminė moteris.
Stebino tik tušti koridoriai
Šeimos gydytojos patarta Alanta paskambino į Respublikinę Klaipėdos ligoninę. O ten išgirdo: gal iš mėnulio iškritot!? Dabar karantinas – teikiamos tik gyvybiškai būtinos paslaugos! Dabar gargždiškė džiaugiasi, kad buvo atkakli – jos prašoma slaugytoja sutiko pakalbėti su gydytoju, kuris tuo metu buvo operacinėje. Alantai ir pačiai buvo netikėta, kai jai perskambino gydytojas Algirdas Kasiliauskas ir pakvietė atvykti atlikti tyrimą mamografu, o po to ateiti į konsultaciją.
„Pasidariau mamografiją, atsisėdau laukti gydytojo, kol grįš iš operacinės. Visai nesipiktinau, kad reikia laukti, džiaugiausi, kad mane priima“, – pasakojo A. Mitkevičienė, kurią tuo metu stebino tik tai, kad per porą valandų konsultaciniame skyriuje nepamatė nė vieno paciento.
Kai sirgo mano mama, ši tema mūsų namuose buvo tabu. O aš nenorėjau, kad mano liga taptų vieša paslaptimi.
„Kai gydytojas apžiūrėjo krūtį, mamografo vaizdus, paklausiau, kas ten. Sako – darinys. Klausiu, ar man vėžys? O jis: „Aš nežinau, kas dar gali taip atrodyti.“ Gydytojas nepavartojo žodžio „vėžys“. Bet jo žvilgsnis buvo kupinas užuojautos“, – prisiminė gargždiškė.
Tai sužinojus, pirmiausia mintis jai šovusi galvon – kaip pranešti dukteriai ir sūnui.
„Buvo šmėkštelėjusi mintis – gal nesakyti? Kai sirgo mano mama, ši tema mūsų namuose buvo tabu. Mama vaikščiojo su skarele, be plaukų, bet mes apie tai nekalbėdavome. O aš nenorėjau, kad mano liga taptų vieša paslaptimi. Turbūt norėjau su kitais elgtis taip, kaip būčiau norėjusi, kad jie elgtųsi su manim“, – apie priimtą sprendimą pasakojo Alanta.
Apie tai, kad jai vėžys, ji pasakė abiems vaikams. Ir sūnus, ir dukra nuoširdžiai pažadėjo pagalbą, paragino visuomet pasakyti, jei ko reikės. Ir išties – Alanta teigia iš savo šeimos sulaukusi didžiulio palaikymo. „Šeima buvo ir yra didžiausia mano atrama. Man tikrai pasisekė, kad juos turiu“, – dėkingumo neslėpė ji. Ir pridūrė: „Mano vyrui jau ne vieną paminklą galima pastatyti.“
„Taip rūpinosi tik mama“
Pasisekė jai ir su gydytojais. Diagnozavus antrosios stadijos krūties vėžį, ji nebuvo palikta viena – nors susirgusiems vėžiu veikia vadinamieji žalieji koridoriai. Gydytojas A. Kasiliauskas pats pasirūpino, kad pacientei netektų vargti: paskambino užsakyti magnetinio rezonanso tyrimo, susisiekė su chemoterapeute ir suderino susitikimo su paciente laiką.
„Man nereikėjo rūpintis ir pačiai ieškoti kelių, – pasakojo moteris. – Namo grįžau verkdama iš dėkingumo. Net išsiunčiau šiam gydytojui laišką, kuriame parašiau: „Taip manimi rūpinosi tik mama.“
Dabar Alanta juokauja, kad po krūties vėžio diagnozės ji per dvi savaites pabandė tapti chemoterapeute – skaitė viską, kas tik įmanoma, uždavinėjo klausimus pacientų grupėse. Jos vėžys pasirodė kietas riešutėlis – trigubai neigiamas krūties vėžys. Tai agresyviausia krūties vėžio forma, diagnozuojama dažniausiai toms moterims (labai retai ir vyrams), kurios turi BRCA geno mutaciją. Alanta neslėpė – pirmoji chemoterapija jai kėlė didžiulę baimę.
„Gydytoja išrašė receptą, pasiėmiau vaistinėje vaistus, einu prie lifto į ketvirtąjį aukštą – pulsas pakilęs iki 160. Baimė beprotiška… O skyriuje manęs laukė staigmena – sutikau pažįstamą. Taip nudžiugau, kad ištariau: „Labas, aš taip džiaugiuosi tave čia sutikusi!“ Įsivaizduokit, kaip makabriškai tai skamba, susitikus chemoterapijos skyriuje! Bet iš kitos pusės – man tai buvo didžiulis palaikymas. Skyriuje sutikau ir moterį, kuriai buvo diagnozuotas toks pat vėžys kaip ir man. Tuo metu siurbiau informaciją, ieškojau grupių, kur žmonės dalinasi patirtimi“, – pasakojo gargždiškė.
A. Mitkevičienė pripažino: ji nebuvo iš tų, kurie tvirtai tiki – aš pasveiksiu. „Bet mane ypač palaikė ir drąsino kelyje sutikti gydytojai – onkochemoterapeutė Irmantė Česnavičienė, kupina pozityvumo ir geros nuotaikos, visuomet žinanti, kada kokios papildomos pagalbos reikia. Taip pat krūtų chirurgė Agnė Čižauskaitė, kuri nuo A iki Z papasakojo ir parodė, kaip atliekama mastektomija ir krūtų rekonstrukcija, skyrė tiek laiko, kiek man jo reikėjo. Nors protas suvokė, kad pačiai reikia susiimti, o tai padaryti buvo labai sunku“, – prisipažino moteris.
Alantos mintis labai veikė statistika: nurodoma, kad su tokia diagnoze, kaip jos, 5 metus gyvena 70 proc. moterų.
„Ir aš pirmuosius gydymosi mėnesius save mačiau tarp likusių 30 proc.! Ne visada pavykdavo susitvardyti gydymo pradžioje, ne kartą gydytojo kabinete liejau ašaras. O kartą gydytoja sako: „Ką tik prieš jus buvo jauna moteris su tokia pačia diagnoze. Tvirtai įsitikinusi, kad pasveiks. Jos mama taip pat sirgo, tad ir ji neabejoja, kad pasveiks“, – gydytojos žodžius prisiminė gargždiškė. Tuomet gydytoja Alantą net įspėjo, kad jeigu ji bus taip neigiamai nusiteikusi, neverta tikėtis gero rezultato.
Dabar, kai visa tai praeityje, A. Mitkevičienė suprato, kodėl jai buvo sunku patikėti gera pabaiga – „juk mano mama nepasveiko…“
Apsisprendimas dėl operacijos
Gydymas buvo sunkus, bet moteris sako tai jau pamirštanti: „Grįžusi namo po pirmos chemoterapijos, pažiūrėjau į veidrodį – buvau pilkai žalios spalvos. Be žodžių kritau į lovą ir nebuvau tikra, ar ryte atsibusiu. Bet tuo metu man viskas buvo vienodai. Dar nebuvo pykinimų, kurie prasidėjo vėliau. Eidama į antrą chemoterapiją, jau žinojau, ko laukti – ir jos nenorėjau. Trečioji buvo sunkiausia, bet ją atkentėjusi, „perlipau“ į antrą chemoterapijos pusę. O ketvirtoji jau buvo šventė.“
Dėl chemoterapijos jai ėmė šlubuoti širdis, šokinėti pulsas, dažnai nebūdavo jėgų. Po keturių itin sunkių chemoterapijos kursų naviko nebebuvo galima nei apčiuopti, nei užtikti ultragarsu. Bet ir tuomet moters neapleido baimė: o jei liga jau išplito? Toliau buvo tęsiamas gydymas kitais chemoterapiniais vaistais, bet po pirmojo keturių chemoterapijų ciklo tai, Alantos žodžiais, buvo „tik gėlytės“.
Atėjo metas apsispręsti dėl krūtų šalinimo – nors navikas ir sunaikintas, turint geną, jos išlieka potencialus ligos židinys. Dėl techninių kliūčių operacija Klaipėdoje buvo negalima, tad mastektomija ir krūtų atkūrimas vyko LSMU Kauno klinikose. „Ir vėl puikios gydytojos – krūtų chirurgė Daiva Čepulienė (neįsivaizduoju, kaip žmogus gali turėti tokį beprotišką krūvį ir vis tiek rasti laiko pasakyti būtent tau tinkamą žodį), anesteziologė, kuri aiškiai pamatė mano nerimą prieš operaciją ir skyrė laiko paaiškinti, kas ir kaip bus ir kad nėra ko baimintis. Jaučiausi esanti pačiose geriausiose rankose“, – pasakojo gargždiškė.
Abi krūtys buvo pašalintos ir iškart atkurtos implantais. O prieš pat išleidžiant Alantą į namus, paaiškėjo patologinių tyrimų rezultatai – vėžinių ląstelių nerasta. Taip 2020 metų rudenį planuota profilaktinė mastektomija buvo atlikta dėl ligos. „Tenka apgailestauti, kad net trejus metus dvejojau, ar ryžtis profilaktinei mastektomijai, ar ne. Nežinau, kaip kitoms moterims, bet man pritrūko didesnio postūmio operacijos link“, – atviravo A. Mitkevičienė.
Beje, atsisveikinti su kiaušidėmis buvo lengviau negu su krūtimis. „Nes jos viduje, o krūtys atspindi išorinį grožį. Raminausi, kad po mastektomijos ir pakeitimo implantais krūtys bus gražesnės, – šyptelėjo moteris. – Turiu pasakyti, kad taip nėra. Bet jau susigyvenau su savo kūnu.“
Jai teko patirti daug skausmo, nerimo, baimės, silpnumo, bejėgiškumo. Viskas pasimiršta, viskas ištveriama, – sako Alanta. Bet jeigu reikėtų kartoti nuo pradžių – ji viską pakartotų. Praėjusi tokį kelią, feisbuko grupėse abejojančioms ir operacijai nesiryžtančioms moterims, kurioms nustatytas tas pats genas, tiesiai šviesiai sako – ar norit savo vaikus palikti našlaičiais?
Juoda – balta
Alanta baigė gydytis mažiau nei prieš metus. Baimė dėl vėžio po truputį nyksta, tačiau gydymas paliko gilų pėdsaką kūne.
„Būna taip, kad tik atsikėlusi suprantu, jog šiandien neturėsiu jėgų. Būdama tokia, negaliu pilnai grįžti į darbą – negaliu žadėti žmonėms susitikimo, nes niekada nežinosiu, ar gerai jausiuosi. O laužyti pažadus man sudėtinga. Laimė, kad dirbu pačios su vyru įkurtoje šeimos įmonėje. O kaip tokioms ligonėms kaip aš dirbti samdomą darbą? Koks supratingas turi būti darbdavys?“ – svarstė moteris, kuriai nustatytas 35 procentų darbingumo lygis.
Lygiai taip pat ir su nuotaika: būna periodų, kai ji nepajėgdavo ir nepajėgia susitvarkyti su įtampa – tam tikromis bangomis užeina juodieji periodai.
„Buvo ir tokių „nutrūkimų“, kad kažkam pasakiusi piktesnį žodį, po to balsu verkdavau ir kaltinau save, kad esu verta numirti. Nes esu ir jautruolė, ir kietuolė. Tad išlaikyti balansą svarbu. Dėl to dirbu su psichoterapeute, ir ji tikrai labai padeda“, – pasakojo moteris.
Nuo praėjusio lapkričio iki sausio pradžios Alanta negalėjo žiūrėti televizoriaus, negalėjo matyti reklamų, kurios kvietė džiaugtis, švęsti su šeima. Net Kalėdų vakarienės atsisakė, nes nenorėjo pati sau meluoti: „Man buvo per sunku apsimesti, kad viskas su manim gerai. Nutariau neiti ir negadinti kitiems nuotaikos. Likau viena. Ir nerealiai gerai praleidau vakarą, žiūrėdama Adelės koncertą ir interviu su Leonidu Donskiu. Tą vakarą mane globojo Dievas.“
Trise prieš vėžį
Dievas Alantos ligos kelyje atsirado netikėtai.
„Mūsų šeimoje nebuvo praktikuojama religija. Į bažnyčią užsukame tik per laidotuves, vestuves ar krikštynas. Kai užklupo liga, žiūrėjau daug įkvepiančių vaizdo įrašų apie Dievo paieškas ir jo pagalbą. Buvo gražu, bet jaučiau, kad manęs tai neveikia, viduje nieko nevyksta. Kartą, kai reikėjo atlikti vieną tyrimą, gydytojo išmeldžiau, kad iškart pasakytų tyrimo atsakymus – sakiau, kad neišeisiu, kol nesužinosiu, kad man bus sunku laukti atsakymo kitą dieną,kad išprotėsiu. Gydytojas apžiūrėjo nuotrauką ir ištarė:
„Nematau prie ko prikibti, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas gerai.“ Išėjau iš įstaigos ir pratrūkau verkti. Einu mašinos link – ašaros srūva, o aš dėkoju Dievui. Raudojau važiuodama per visą Klaipėdą ir dėkodama Dievui. Tai net ne džiaugsmas – tai buvo didžiulis dėkingumo jausmas, kokį jaučiau galbūt tik gimus vaikams“, – prisiminė moteris.
Tenka apgailestauti, kad net trejus metus dvejojau, ar ryžtis profilaktinei mastektomijai, ar ne.
Praktikuojančia katalike ji sako taip ir netapusi, bet kai sąmonę užvaldo ligos sugrįžimo baimė ir tampa per sunku vienai keliauti šiuo keliu, pasimeldžia ir paprašo Dievo pagalbos. „Aš juo pasitikiu, sakau jam, kad nuvesi mane tuo keliu, kuris man geriausias. Kad nuvesi pas tą gydytoją, kuris man gali geriausiai padėti tuo metu. Ir mes būsim dviese prieš vėžį. O su Dievo pagalba – ir trise“, – atviravo Alanta, savo kelyje sutikusi ne vieną puikų gydytoją.
„Tikiu, kad padedant Dievui, spėsiu ir močiute pabūti savo anūkams, nors jie dar negimę, – nusišypsojo ji. – O kad maža nepasirodytų – tai dar ir jų vestuvėse sušoksiu!“
Patarimai ligos sesėms
A. Mitkevičienė puikiai supranta, koks svarbus ligoniui yra kitų žmonių palaikymas, tad aktyviai dalyvauja feisbuke sukurtoje grupėje „Trigubai neigiamas krūties vėžys – pasveikime kartu“, vienijančioje moteris, kurioms diagnozuota ta pati liga. „Man pačiai trūko ne tik žinių, palaikymo, bet ir gerų istorijų. Tuo mes grupėje ir dalijamės: tiek medicinine, tiek psichologine informacija“, – vardijo gargždiškė.
Pati išmokusi limfodrenažinio savimasažo, su grupės moterimis pasidalijo įrašu, dalijasi ir kita naudinga informacija. „Palinkėčiau atkaklumo visoms moterims. Ir tikrintis, būtinai tikrintis“, – paragino moteris.
Lina Šaltė