Menininkė V. Mikliušienė: jos kovojo, kad gyventų, ir aš mačiau stebuklus

Šio mūsų žurnalo numerio viršelis kviečia – pakalbėk su manimi. Taip vadinasi menininkės Vaidos Mikliušienės paveikslas. Įsižiūrėkite – apie ką Jums kalba tarp žiedų paskendusios moteriškos būtybės akys? Į kurią Jūsų esybės dalį beldžiasi? Kokias Jūsų vidinės stiprybės galias žadina? Pasak autorės, moterys iš prigimties yra nepaprastai stiprios, turinčios jėgų įveikti net pačią sunkiausią ligą, todėl niekada nevalia nuleisti rankų ir prarasti tikėjimo.

Vaida save vadina menininke savamoksle. Mat visos jos dailės studijos – vaikystėje lankyta dailės mokykla. Nors tapymas buvo jos aistra, tuomet vietoj menininkės kelio ji pasirinko teisę ir beveik dešimt metų dirbo advokato padėjėja ir advokate. 2015 metais jos vyras gydytojas gavo darbo pasiūlymą Šveicarijoje ir šeima ryžosi iš esmės pakeisti gyvenimą. Šis sprendimas tapo Vaidai nauja pradžia: nebegalėdama mažame Šveicarijos Tuno miestelyje dirbti teisininke, ji pasinėrė į tai, apie ką svajojo visą gyvenimą, – į tapybą. Neseniai įvyko ir pirmoji jos personalinė paroda, kurios link ji atkakliai keliavo septynerius metus.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Šveicarijoje jai teko susidurti su šios šalies motinystės realybe: čia moterys, susilaukusios vaikų, visiškai atsisako bet kokios darbinės veiklos ir karjeros, todėl beveik nėra išvystytos vaikų priežiūros sistemos, o vaiko priežiūros atostogos trunka tik tris mėnesius ir negarantuojama, kad bus išsaugota darbo vieta. Todėl dauguma moterų iš karto išeina iš darbo, kitos dar svarsto, bet nebegrįžta, nes darželiai be galo brangūs ir dirbti tiesiog neapsimoka finansiškai.

„Nežinau – daugiau malonumo ar kančios suteikia tapymas, tačiau jaučiu, kad darau tai, ką ir turėčiau daryti“, – sako menininkė V. Mikliušienė.

Vaida, Lietuvoje aktyviai dirbote. Kaip sekėsi prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo? Ir kaip į Jūsų gyvenimą sugrįžo tapyba?

Priimti šią realybę nebuvo lengva, nes mano planai buvo visai kitokie. Planavau studijuoti dailę ir dirbti meninį darbą. Studijų pradėti negalėjau, nes neturėjau jokių savo darbų, vadinamojo portfolio, todėl teko pačiai iš naujo mokytis piešti ir tapyti, nes ranka jau buvo atpratusi. Užsirašiau į akto piešimo kursus (juos lankau iki šiol), o aliejinės tapybos mokiausi iš knygų. Kadangi auginu dvi dukrytes (kai persikėlėme, joms buvo penkeri ir pusantrų metukų), laiko tapyti tekdavo sunkiai išplėšti iš kasdienybės. Iki tol gyvenime niekada nebuvau tiek laiko praleidusi su vaikais: Lietuvoje buvo darželis, auklė.

Tapyti visada norėjau. Po studijų tikėjausi, kad tai bus mano hobis, bet dirbdama advokate negalėjau rasti tam laiko. Turbūt aistra tapybai gimė, kai man buvo vos dešimt ar vienuolika metų. Atsimenu, apsilankiau Giedriaus Kazimierėno tapybos parodoje. Jo paveikslai, pasakojantys ištisas istorijas, mane taip pribloškė, kad pasakiau: ir aš noriu išmokti taip tapyti. Tačiau rinktis meno kelią man buvo sunku – šeimoje nebuvo nė vieno menininko, o vyresnė sesuo tuo metu jau buvo prokurorė. Pagalvojau, kad būdama teisininke galėsiu padėti žmonėms, tačiau studijų metu baudžiamoji teisė man visiškai neprilipo. Galiausiai dėl savo prarastos svajonės tapti menininke pasirinkau intelektinės nuosavybės sritį – bent dirbsiu su menininkais. Ir visą laiką savo klientams pavydėjau, kad jie kuria, o aš jiems tik tarnauju.

„Malonė“

Jūsų paveikslai – labai išraiškingi. Ką norite pasakyti savo kūryba?

Viena iš mano kūrybos krypčių yra peizažai. Niekada nemėgau ir nevertinau šio žanro, tačiau kilus pandemijai pradėjau „dusti“ namuose. Mano pasipriešinimas karantinui buvo vos ne kasdien išeiti į lauką tapyti.

Visi paveikslų vaizdiniai – iš konkretaus mano gyvenimo, susiję su konkrečiu įvykiu, susitikimu, kuris suteikė impulsą jį išplėtoti kūryboje.

Tapymas lauke yra itin kaprizingas, nes labai greitai keičiasi apšvietimas. Jeigu užtęsi darbą, nebeatsiminsi, kur buvo šešėliai. Taigi, ką spėsi padaryti per dvi valandas, tą ir turėsi. Peizažų tapymas man – savotiška meditacija, o dabar pradėjau kviesti kartu tapyti ir kitus žmones: bent kartą per mėnesį stengiamės kartu išeiti į lauką.

Peizažas nutapomas labai greitai, o nutapyti paveikslą studijoje užtrunka mažiausiai vieną ar du mėnesius. Tenka laukti, kol dažai išdžius, kad galėtum toliau tapyti, o aliejiniai dažai džiūsta ilgai. Tuomet paraleliai dirbu ir prie kitų darbų. Studijinėje mano kūryboje būtinai turi būti žmogus. Dažniausiai vystau žmogaus ir gamtos temą. Ir, žinoma, yra moteriška linija. Turbūt natūralu, kai šeimoje auga dvi dukros, o vyras – ginekologas (juokiasi).

„Noriu mėnulio“

Kas tos moterys Jūsų paveiksluose ir kokias istorijas jos pasakoja?

Kai dirbau teisinį darbą, vartodavau žodžius. Tapyboje kalbama vaizdais. Mano paveiksle yra pakankamai informacijos, kad kiekvienas žmogus kažką jame sau atrastų ir suprastų. Pirmiausia man gimsta pats darbas ir tik paskui atsiranda pavadinimas ir aprašymas. Prieš tapydama matau tik vizualinę viziją, kompoziciją, spalvas, tačiau ne idėją ar koncepciją. Per parodas įsidrąsinusi klausiu žmonių, ką jie mato mano paveiksluose. Patikėkite, dešimt žmonių papasakos dešimt skirtingų istorijų. Ir tai menininkui savotiškas atlygis – išgirsti prasmes, apie kurias pats net nesusimąstė.

Visi paveikslų vaizdiniai – iš konkretaus mano gyvenimo, susiję su konkrečiu įvykiu, susitikimu, kuris suteikė impulsą jį išplėtoti kūryboje: būna, įkrenta į širdį koks nors gražus momentas ir, atsispiriant nuo jo, gimsta paveikslas. Žinoma, paveiksle ta realybė keičiasi, susipina su fantazija.

Kiekvieną paveikslą auginu kaip augalą, todėl per metus nutapau nedaug studijinių darbų – tai lėtas procesas. Dalį paveikslų po kelių mėnesių darbo tiesiog užtapau ant viršaus, nes nusprendžiu, kad jie nepavyko, o blogų darbų, mano manymu, saugoti nereikia. Tiesa, kartais dėl to gailiuosi. Taigi nežinau – daugiau malonumo ar kančios suteikia tapymas, tačiau jaučiu, kad darau tai, ką ir turėčiau daryti. Tai mano pašaukimas, man suteikta Dievo dovana.

„Stiklo karoliukų žaidimas“

Paveikslą, kuris pasirinktas šio „Rožinio gyvenimo“ numerio viršeliui, pavadinote „Pakalbėk su manimi“. Su kokiu gyvenimo įvykiu jis susijęs?

Prie mūsų namų yra mokykla, kurios teritorijoje – nuostabus sodas, o jame didžiulė, labai graži magnolija, kuri visame Tune pražysta pirmoji. Tas krūmas labai tankus – tarsi būtų buveinė, kurioje netgi kažkas galėtų gyventi. Vieną vakarą atsivedžiau savo dukrą, įkišau į tą krūmą ir tapiau. Aišku, žiedų ir veido proporcijos realybėje kitokios. Iš tiesų žiedai yra labai dideli ir, jei būčiau laikiusis realių proporcijų, šalia veido būtų tilpę tik du žiedai, o man norėjosi nutapyti daug. Tapymo procesas buvo labai lėtas, po vieną žiedą per dieną, todėl darbas išėjo kaip juvelyrinis dirbinys – kiekvienas centimetras nutapytas tam tikra spalva, kad būtų sukurta žiedo gyvybės iliuzija. Kai dabar žiūriu į paveikslą, veidas man asocijuojasi su kažkokia gamtos esybe, kuri bando užmegzti ryšį su šiuo pasauliu.

O kas jums svarbiausia realiame gyvenime, kas teikia džiaugsmo ir laimės pojūtį?

Pirmiausia pasakysiu, kas neteikia. Mane žlugdo rutina. Su vyru esame nuolatiniai naujų potyrių ieškotojai. Mums patinka keliauti, nebijome pakeisti gyvenamosios vietos ir darbo, kad jaustume gyvenimo skonį ir įkvėpimą. Pirmiausia, aišku, džiaugsmu užpildo vaikai. Šeima yra svarbiausias ramstis gyvenime, nes tai vienintelis nekintantis dalykas. Ne mažiau svarbūs ir kiti žmonės, man išvis labai patinka bendrauti su žmonėmis. Labai mėgstu tapyti darbą pagal užsakymą, kurti kitam žmogui. Tai mane įkrauna. Apskritai man svarbu jausti, kad aš kuriu žiūrovui, jausti žmogišką ryšį.

„Žemės klausymasis“

Ko norėtumėte palinkėti skaitytojoms?

Mano šeimoje taip pat buvo moterų, sirgusių onkologinėmis ligomis, žinau, ką jos išgyveno, todėl norėčiau visoms palinkėti surasti savo kelią pasveikimo link, niekada nepasiduoti net išgirdus pačią sunkiausią diagnozę. Pažįstu ne vieną moterį savo šeimoje, kurios nepasidavė diagnozei, išlaikė vidinę stiprybę, ieškojo įvairiausių būdų pasveikti ir jos visos iki šiol gyvena, nors kai kurioms buvo duota ne tiek ir daug laiko.

Norėčiau visoms palinkėti surasti savo kelią pasveikimo link, niekada nepasiduoti net išgirdus pačią sunkiausią diagnozę.

Moterys iš prigimties yra nepaprastai stiprios, jos viduje turi resursų, kurie gali padėti įveikti net pačią sunkiausią ligą. Svarbiausia surasti savyje tą šaltinį, atrasti, kas suteikia dvasinės stiprybės, kuri šioje situacijoje labai svarbi. Mano pažįstamų moterų keliai pasveikimo link buvo skirtingi, tačiau jos visos labai daug darė pačios: be tradicinės medicinos, naudojosi ir netradicinės medicinos pagalba, keitė mitybą, gyvenimo būdą, meditavo… Jos ir savo vidinėmis galiomis kovojo, kad gyventų. Ir aš mačiau stebuklus.

Inga Saukienė

Asmeninio albumo nuotr.