Onkologinė liga ir išvaizda: kaip priimti pasikeitusį atspindį veidrodyje?

Sergantieji onkologine liga neretai susiduria su išvaizdos pokyčiais. Kai kurie jų yra trumpalaikiai, kai kurie – ilgalaikiai. Kaip priimti savo pasikeitusią išvaizdą ir kaip tam pasiruošti? Kaip apie šiuos pokyčius kalbėti su artimaisiais, gyvenimo partneriu, kolegomis? Ar savo išvaizdos pokyčius maskuoti, o gal priešingai – nieko neslėpti? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Nacionalinio vėžio instituto gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.

Daktare, ar onkologinis pacientas turėtų iš anksto pasiruošti priimti savo pasikeitusią išvaizdą?

Labai svarbu, kad onkologinis pacientas ar pacientė suvoktų, kad išvaizda gydantis ligą neišvengiamai pasikeis. Taip nutinka dėl šalutinių gydymo poveikių, liekamųjų reiškinių, (pavyzdžiui, per chemoterapiją gali išslinkti plaukai, po operacijos pasikeičia krūties vaizdas) bei dėl kitų veiksnių. Todėl tokiems pokyčiams reikėtų pasiruošti iš anksto, kad vėliau neabejotume, ar padarėme viską, ką galėjome.

Kaip tam pasiruošti ir praktiškai, ir psichologiškai?

Pasiruošimas priimti savo pasikeitusią išvaizdą gali būti praktinis ir emocinis. Praktinis – tai susirinkti visą informaciją apie įmanomas reabilitacines priemones – perukus, krūties išorinius protezus ir kt. Taip pat tiksliai sužinoti, kokios kompensacijos už reabilitacines priemones priklauso, kur dėl jų reikėtų kreiptis. To galima paklausti gydančio gydytojo onkologo, gydymo įstaigos, kurioje gydotės, socialinio darbuotojo arba paieškoti informacijos internete. Taip pat galima kreiptis į pacientų organizacijas, kad jos pasidalytų informacija apie reabilitacines priemones sergant vėžiu.

Depositphotos nuotr.

Kita pasirengimo priimti pasikeitusią išvaizdą dalis – emocinė. Pacientė turi paklausti savęs, kuo jai pačiai svarbūs išvaizdos pokyčiai, susiję su onkologine liga ir jos gydymu, apsvarstyti, ar pajėgs su jais susitvarkyti pati, ar būtų verta pasikonsultuoti su psichologu.

Kai kuriais atvejais apie savo išvaizdos pokyčius galima pasikalbėti su šeimos nariais, ypač su draugais arba giminaičiais, sirgusiais panašia ligos forma. Svarbu neužsidaryti savyje su viduje kylančiais jausmais, baime ar nerimu, o kiek galima labiau išsikalbėti, nebijoti pasidalyti savo emocijomis su kitais. Toks išsipasakojimas dažnai labai padeda. Taip pat svarbu nesistengti atrodyti nepažeidžiamai (ypač jeigu tuo metu taip nesijaučiate) ir nebijoti paprašyti pagalbos – tiek praktinės, tiek emocinės.

Tad kaip apie savo pasikeitusią išvaizdą kalbėtis su artimaisiais?

Galbūt ne visada artimiesiems reikia atskleisti visas diagnozės ar gydymo detales. Jei jie nėra medikai, gali visko ir nesuprasti. Svarbiausia pasakyti, kokie kūno ir išvaizdos pokyčiai Jums kelia nerimą, kas Jus labiausiai jaudina ir kaip dėl to jaučiatės. Toks pasidalijimas yra labai reikalingas, nes artimieji, o ypač vaikai, visada jaučia artimo žmogaus nuotaikas. Jie gali pradėti nerimauti labiau, nei to reikalauja situacija. Pavyzdžiui, vaikai, pastebėję pasikeitusią mamos ar tėčio išvaizdą, gali jausti didelį nerimą ir tuo pat metu labai bijoti apie tai paklausti. Apie kilusį nepasitikėjimą savo išvaizda ar nuogąstavimus, kad tapote mažiau patraukli ar patrauklus, reikėtų atvirai pasikalbėti su savo sutuoktiniu ar partneriu, ypač jeigu gyvenate seksualinį gyvenimą. Jūsų drovėjimasis apie tai kalbėtis gali sumažinti tiek Jūsų, tiek Jūsų partnerio seksualinį pasitenkinimą ir pabloginti lytinio gyvenimo kokybę. Kai kuriais atvejais gali būti naudinga kreiptis į psichologą.

Paminėjote, kad onkologinė liga turi įtakos pacientų seksualumui. Kaip apie pasikeitusią išvaizdą kalbėti su partneriu?

Kalbant apie seksualumą, lytinius santykius reikalingas atvirumas. Slėpimas, nutylėjimai, tik blogina santykius, taip pat ir seksualinius. Galima atvirai paklausti, kaip partneris ar partnerė priima dėl ligos pasikeitusią išvaizdą. Gali būti, kad didelė sergančiojo nuogąstavimų dalis bus išsklaidyta. Jeigu ne – galbūt santykiai nesiklostė jau anksčiau, o vėžys ir išvaizdos pokyčiai tik išryškino slepiamus partnerio jausmus.

Kaip šį laikotarpį išgyventi poroje kartu?

Vieno patarimo, tinkamo visoms poroms, turbūt nėra. Kiekviena pora turi savo būdus dėmesiui ir švelnumui išreikšti, turi susikūrusi savo ritualus. Reikia atsigręžti į bendrą savo santykių istoriją ir pradėti kurti naują santykių etapą, paimant tai, kas praeityje buvo gera, ir atsižvelgiant į vėžio sukeltus pokyčius. Jeigu reikia, galima kreiptis į psichologą, kurio specializacija – porų konsultavimas.

„Tik pats žmogus gali nuspręsti, kiek ir kaip jis nori kalbėtis apie ligos nulemtus savo išvaizdos pokyčius“, – primena gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė. Edmundo Paukštės nuotr.

Kai kurie onkologiniai pacientai ir toliau gyvena aktyvų socialinį gyvenimą – dirba, užsiima mėgstama veikla. Kaip apie savo pasikeitusią išvaizdą kalbėtis su kolegomis, pažįstamais? Ir ar apskritai reikia tai daryti?

Įprastiniame socialiniame gyvenime išvaizdos pokyčiai, susiję su onkologine liga, gali būti ir nepastebėti. Ne kartą teko konsultuoti pacientes, kurios per konsultacijas pasakoja, kad labai bijo pasirodyti aplinkiniams, kai taip pasikeitė jų išvaizda, pavyzdžiui, išslinko plaukai, tenka dėvėti nelabai tinkantį peruką. Bet konsultuodama pacientę matau, kad jos perukas, skarelė ar kitas galvos apdangalas visiškai nekrinta į akis arba yra labai sunkiai pastebimas.

O kaip apie pasikeitusią išvaizdą su pacientu turėtų kalbėti jo artimieji?

Jei bendraujant su onkologine liga sergančiu pacientu iškyla pasikeitusios išvaizdos tema, pirmiausia reikia sužinoti, kaip pats pacientas vertina tuos pokyčius. Kartais galima tiesiog paklausti. Reakcijos gali būti labai įvairios. Teko sutikti pacientų ir pacienčių, mielai pajuokaujančių dėl savo išvaizdos. Kartais užeini į palatą, o moterys juokiasi, pokštauja, net pasišaipo viena iš kitos. Kai kurios pacientės net linksmai kalba apie savo nuplikusią galvą. Tik pats žmogus gali nuspręsti, kiek ir kaip jis nori kalbėtis apie ligos nulemtus savo išvaizdos pokyčius.

Kartais reikia daug laiko susitaikyti su savo pasikeitusia išvaizda, ją priimti.

Plaukų, blakstienų netekimas – dažnas šalutinis chemoterapijos poveikis. Kaip geriau elgtis tokioje situacijoje – tai maskuoti perukais, kepuraitėmis, makiažu, ar priešingai – nebandyti nuslėpti ligos nuo aplinkinių?

Manau, galimi abu variantai – ir maskuoti šalutinius poveikius, ir jų neslėpti, priimti kaip natūralius ir neišvengiamus. Kiekviena pacientė intuityviai pasirenka vieną ar kitą būdą (maskuoti ar ne – tiek laikinus, tiek ilgalaikius pokyčius). Kur kas svarbiau pačiai priimti savo naują įvaizdį, pasikeitusią save, ir suvokti, kad gyvenimas su visais ligos atneštais pokyčiais tęsiasi.

Kas gali padėti pozityviau pažvelgti į savo pasikeitusią išvaizdą?

Patarčiau pabendrauti su vėžiu sirgusiomis moterimis, paprašyti jų pasidalyti patirtimi, papasakoti, kaip joms sekasi gyventi su liga. Toks pokalbis padės nesijausti vienišai. Galima paskaityti sirgusiųjų onkologinėmis ligomis knygas, kurių jau nemažai išleista.

Artimiesiems patarčiau susilaikyti nuo raginimų sergančiajam, tokių kaip „mąstyk pozityviai“ arba „nesijaudink, puikiai atrodai“, nes dažnai pats sergantis žmogus taip nesijaučia. Ne kartą per konsultacijas pacientės skundėsi, kad jų artimieji nesupranta, kokios sutrikusios ir nepasitikinčios savo išvaizda jos yra. Kartais reikia daug laiko susitaikyti su savo pasikeitusia išvaizda, ją priimti.

Ką galėtumėte patarti toms, kurios gėdijasi savo pasikeitusios išvaizdos?

Sergant vėžiu gana dažnai persekioja gėdos jausmas. Diagnozė sukelia daug emocijų. Neretai neša stigmą, lyg gėdos žymę, arba atstūmimo, atskirties jausmą. Tokiais atvejais padeda emocijų išliejimas, išsisakymas, racionalus žvilgsnis į situaciją. Santūrūs, uždari intravertai gali išlieti jausmus rašydami dienoraštį. Jeigu nepavyksta suvaldyti jausmų, o gėda – tik vienas jausmas iš visos emocijų skalės, galima kreiptis ir į psichologą.

Tiek laikini, tiek ilgalaikiai išvaizdos pokyčiai priklauso nuo mūsų požiūrio į juos. Pabaigai norėčiau pacituoti žymaus psichologo Viktoro Franklio žodžius: kai niekaip negali pakeisti situacijos, telieka vienas kelias – keisti savo požiūrį į ją.

Ačiū už pokalbį.

Ieva Motiejūnaitė
Nacionalinis vėžio institutas