Gydyti vėžį – tikras iššūkis organizmui: kaip apsaugoti pažeidžiamiausias vietas

Beveik visi sisteminio gydymo nuo vėžio būdai gali turėti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai – pirmiausia, inkstams, kepenims, t. y. organams, dalyvaujantiems skaidant, pašalinant vaistus. Tačiau didelių iššūkių sulaukia ir onkologinio paciento širdis, endokrininė ir kitos sistemos.

Nuo ko priklauso minėti sutrikimai, ką gali padaryti pacientas dar iki gydymo nuo vėžio pradžios, o kas – tik gydytojų rankose – apie tai kalbamės su skirtingų sričių specialistais.

Širdį apsaugantis gydymas – ką turi žinoti pacientas?

Santaros klinikų gydytoja kardiologė Eglė Čiburienė informavo, kad yra per dešimt vaistų nuo vėžio grupių, kurios gali sukelti skirtingo pobūdžio širdies pažeidimą. Vieni vaistai, jos teigimu, sukelia širdies raumens pažeidimą ir lemia širdies nepakankamumo išsivystymą, kiti vaistai veikia širdies kraujagysles ir didina miokardo infarkto riziką, treti – didina kraujospūdį – svarbų širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnį.

„Širdies pažeidimas priklausys nuo vaisto, skiriamo vėžiui gydyti. Ar tikrai bus širdies pažeidimų – tai lemia individuali paciento rizika, kuri priklauso nuo amžiaus, kai kuriais atvejais ir nuo lyties; jau diagnozuotų širdies ligų, anksčiau taikyto vėžio gydymo bei širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių (arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, rūkymas, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje)“, – vardijo gydytoja kardiologė.

„Labai svarbu prieš pradedant gydyti vėžį išsitirti dėl širdies ir kraujagyslių ligų bei jų rizikos veiksnių“, – primena kardiologė E. Čiburienė. Asmeninio albumo nuotr.

Didesnė kardiotoksinio pažeidimo rizika, pasak E. Čiburienės, yra vyresniems pacientams, kuriems jau diagnozuotas širdies nepakankamumas, sirgusiems miokardo infarktu, taip pat tiems, kuriems atlikta koronarų stentavimo procedūra ar aortokoronarinio šuntavimo operacija, anksčiau gydytiems kardiotoksiniais vaistais ar radioterapija bei turintiems keletą širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

Gera žinia ta, kad kardiotoksiškumą galima sumažinti ar net jo išvengti.

„Labai svarbu prieš pradedant gydyti vėžį išsitirti dėl širdies ir kraujagyslių ligų bei jų rizikos veiksnių ir skirti tinkamą gydymą, kad vėliau nereikėtų stabdyti vėžio gydymo ir pavyktų sumažinti kardiotoksinio pažeidimo riziką. Pagrindinė kardiotoksiškumo prevencija – griežtai koreguoti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius ir skirti tinkamiausią medikamentinį gydymą jau diagnozuotai širdies ligai gydyti“, – kalbėjo Santaros klinikų specialistė ir pridūrė, kad visi pacientai turi žinoti, koks jų kraujo spaudimas, ir jei jis padidėjęs, reikia nuolat vartoti medikamentus, be to, ypatingai svarbu prieš vėžio gydymą mesti rūkyti ir padidinti fizinį aktyvumą.

Jei gydant vėžį atsiranda širdies pažeidimo simptomų (dusulys, skausmai krūtinėje, pablogėjusi fizinio krūvio tolerancija, kojų tinimas, dažnas širdies plakimas ir t. t.), atliekami specialūs tyrimai. Dažniausiai tai širdies echoskopija, krūvio mėginys bei kardiospecifinių žymenų laboratorinis kraujo tyrimas. Įvertinus jų rezultatus skiriamas širdį tausojantis gydymas. Apie naujai atsiradusius širdies ir kraujagyslių ligos simptomus reikia informuoti savo onkologą ar šeimos gydytoją, kurie siųs kardiologo konsultacijos.

„Bet koks vėžio gydymo nutraukimas / stabdymas / atidėjimas blogina pacientų išgyvenamumą, todėl tai daroma tik kritiniu atveju, kai gydymo rizika viršija jo naudą. Visais kitais atvejais gydymas tęsiamas prižiūrint kardiologui, kuris skiria širdį apsaugantį gydymą ir stebi paciento būklę“, – sakė E. Čiburienė.

Kepenims – didelis savigydos pavojus

Vėžio gydymas paveikia ir organizmo filtru vadinamas kepenis – būtent per jas yra šalinama dalis vaistų. Kaip pasakoja Nacionalinio vėžio instituto gydytoja gastroenterologė Inga Kildušienė, kartais kepenys reaguoja į gydymą, padidėja jų fermentų aktyvumas. Tam tikras pakilimas yra toleruojamas, tačiau pasiekus kritinę ribą išsivysto toksinis poveikis kepenims ir vėžio gydymas gali būti sustabdomas arba visai nutraukiamas, ieškoma kitų vaistų.

„Tai, kaip kepenys sureaguos, priklauso nuo daugelio faktorių. Neretai onkologine liga sergantis pacientas gydymą pradeda jau turėdamas gretutinę kepenų ligą, pavyzdžiui, kepenų cirozę, hepatitą B. Tokio paciento situacija bus sudėtingesnė, tačiau ir prieš tai sveiko žmogaus kepenys į chemoterapiją gali sureaguoti labai audringai. Deja, dar nėra sukurti 100 proc. veikiantys hepatoprotektoriai – kepenų ląsteles apsaugančios priemonės. Tiesa, yra medikamentinės priemonės, kurias skiriame jau prasidėjusiam uždegimui pristabdyti (kad pacientui galima būtų tęsti chemoterapiją)“, – pasakojo NVI gydytoja gastroenterologė, pabrėždama, kad kiekvieno paciento atveju priimamas individualus sprendimas.

Poveikis kepenims įprastai pasireiškia ne po pirmo vaistų suleidimo kurso, tad sprendžiant dėl tolesnių veiksmų, įvertinamas naudos ir žalos santykis. Be to, didžioji dalis procesų kepenyse yra lėti, tad šalutinius vaistų poveikius puikiai išmanantys chemoterapeutai prieš kiekvieną chemoterapijos seansą stebi, vertina paciento būklę, atlieka tam tikrus tyrimus, be kurių rezultatų tolesnis gydymas netęsiamas.

„Tai svarbu, nes kepenų uždegimo žmogus nejaučia, tai nebylus procesas. Jei nebūtų atliekami specialūs tyrimai, nei pacientas, nei gydytojas nė neįtartų apie blogėjančią kepenų funkciją. Gera žinia ta, kad dažniausiai poveikis kepenims trumpalaikis, tad baigus gydyti vėžį kepenų fermentų rodikliai normalizuojasi“, – nuramino I. Kildušienė.

„Baigus gydyti vėžį kepenų fermentų rodikliai normalizuojasi“, – ramina gydytoja gastroenterologė I. Kildušienė. NVI nuotr.

Tiesa, šiek tiek prisidėti prie sklandesnio gydymo gali ir pats pacientas, iki gydymo atsisakęs alkoholio, metęs rūkyti, sureguliavęs mitybą.

„Svarbiausia – nepasiduoti nuogirdoms, reklamoms ir nepradėti kepenų „valyti“, „stiprinti“ augaliniais preparatais, jei to nerekomendavo Jus gydantis gydytojas. Nežinomos kilmės augaliniai preparatai, alternatyvios medicinos metodai kartais kepenis paveikia dar iki gydymo pradžios ir tuomet gydytis pradedama, kai uždegimas jau pažeidęs kepenis. Visi suprantame, kad onkologinę ligą lydi baimės ir norisi sau padėti, tačiau primenu, kad augaliniai preparatai gali būti labai toksiški, tad gydytis savarankiškai yra pavojinga“, – pabrėžė gydytoja gastroenterologė.

Svarbus gydytojų bendradarbiavimas

Hormoninė ar endokrininė moters sistema turi daug įtakos krūties vėžio vystymuisi. Todėl, pasak LSMU ligoninės Kauno klinikos endokrinologės prof. Birutės Žilaitienės, gydymas chemoterapija, spinduline terapija, imunoterapija ar biologine terapija, natūralu, paveikia endokrinines liaukas.

„Tarptautinėje arenoje pristatėme atvejį paciento, kuriam vėžio gydymas pakenkė visas endokrinines liaukas. Jam išsivystė skydliaukės nepakankamumas, cukrinis diabetas bei itin reta komplikacija – hipofizės pakenkimas. Šiam pacientui prireikė visų hormonų pakaitinio gydymo. Suvaldžius endokrininę sistemą, galiausiai pavyko įveikti ir vėžį“, – retu pavyzdžiu pasidalijo pašnekovė.

Vieniems pacientams problemos su endokrininėmis liaukomis prasideda gydantis, kiti pradeda gydyti vėžį jau turėdami vienokių ar kitokių sutrikimų.

Endokrinologės prof. B. Žilaitienės teigimu, pacientas ir pats turi stebėti savo sveikatą, atkreipti dėmesį į naujus simptomus ir juos aptarti su gydytoju. LSMUL Kauno klinikų nuotr.

„Vėžio gydymas gali keisti, pavyzdžiui, diabeto gydymo schemą. Chemoterapiniai preparatai gali lemti, kad iki tol vartoti vaistai pacientui nebetiks, dažnai mes, endokrinologai, pradedame gydymą insulinu. Labai norėtume, kad pacientai, keičiantis gydymui, vaistų dozėms mus pasiektų greičiau ir galėtume, jei reikia, koreguoti gretutinių ligų gydymą. Viską lemia endokrinologų prieinamumas – kartais žmogus greičiau pasirinks nuvykti į priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių“, – kalbėjo B. Žilaitienė.

Moterų lytiniai hormonai – estrogenai ir progesteronas – turi įtakos krūties vėžio augimui ir plitimui. Hormoninio gydymo tikslas yra sumažinti moteriškų lytinių hormonų kiekį arba užkirsti kelią jiems prisijungti prie vėžinės ląstelės receptorių.

„Jei moteriai dar nėra menopauzės, hormoninis gydymas dažnai sukelia jos simptomus – karščio bangas, prakaitavimą, greitesnį širdies plakimą, galvos skausmą, suprastėjusią lytinę funkciją – tai greta onkologinės ligos išties labai apsunkina gyvenimą. Pastaruoju metu vis dažniau taikoma vadinamoji biologinė terapija sukelia autoimuninį procesą, kada organizmas pradeda iškreiptai reaguoti į endokrinines liaukas – kovoja ne tik su vėžinėmis ląstelėmis, bet ir su sveikomis. Šios reakcijos pasekmė – pakitusi endokrininių liaukų funkcija. Lengviausiai patikrinama skydliaukės veikla, kuri gali ir suaktyvėti, ir sulėtėti. Rečiau gali vystytis autoimuninės kilmės cukrinis diabetas, prasidėti hipofizės pakenkimas. Labai retais atvejais gali būti paveikiamos ir prieskydinės liaukos, kurios reguliuoja kalcio apykaitą organizme“, – galimas komplikacijas vardijo B. Žilaitienė.

Chemoterapija, gydytojos teigimu, endokrininėms sistemoms sukelia mažesnį nepageidaujamą poveikį.

Todėl, norint maksimaliai sumažinti vėžio gydymo komplikacijas, būtinas skirtingų gydytojų bendradarbiavimas. Taip pat, pašnekovės teigimu, negalima nuvertinti ir paciento indėlio – būtent jis turi stebėti savo sveikatą, pirmas atkreipti dėmesį į naujus simptomus ir juos aptarti su gydančiu gydytoju.

Ypatingas uždavinys – apsaugoti inkstus

Vėžio gydymas daro poveikį ir inkstams. Kaip pabrėžia Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas, vaistų nuo vėžio nefrotoksiškumas yra svarbus ir vis dažniau pasitaikantis šalutinis poveikis, ribojantis vėžio gydymo veiksmingumą.

„Inkstai yra svarbus daugelio priešvėžinių medžiagų ir jų metabolitų šalinimo kelias per glomerulinę filtraciją ir kanalėlių ekskreciją. Chemoterapiniai preparatai gali paveikti visas nefrono dalis ir sukelti įvairių klinikinių reiškinių, tarp jų proteinuriją, hipertenziją, elektrolitų pusiausvyros sutrikimus, glomerulų pažeidimą, ūminį ir lėtinį intersticinį nefritą, ūminį inkstų pažeidimą ir kartais lėtinę inkstų ligą“, – vardijo pašnekovas.

Profesoriaus teigimu, gydytojai turi būti budrūs nustatydami veiksnius, didinančius inkstų funkcijos sutrikimus ir nefrotoksiškumo, susijusio su šiais vaistais, dažnį.  Pavyzdžiui, sumažėjęs cirkuliuojančios kraujo plazmos tūris, kartu vartojami nefrotoksiniai nechemoterapiniai vaistai (analgetikai, antibiotikai, protonų siurblio inhibitoriai, į kaulus nukreiptas gydymas), radiologiniai joniniai kontrastiniai preparatai arba radioterapija, šlapimo takų obstrukcija ir jau esanti kitos kilmės inkstų liga.

Norint maksimaliai sumažinti vėžio gydymo komplikacijas, būtinas skirtingų gydytojų bendradarbiavimas.

„Pacientų, kuriems yra didelė nefrotoksiškumo rizika, nustatymas gali padėti išvengti šių šalutinių poveikių arba bent jau sumažinti jų dažnumą ir sunkumą“, – kalbėjo prof. M. Miglinas.

Jis tęsė, kad chemoterapija hemodializuojamiems pacientams (HD) yra itin sudėtinga, nes trūksta jiems skirtų daugelio chemoterapinių vaistų farmakokinetinių ir farmakodinaminių tyrimų.

„Pacientų, kuriems yra didelė nefrotoksiškumo rizika, nustatymas gali padėti išvengti šalutinių poveikių arba bent sumažinti jų dažnumą ir sunkumą“, – kalbėjo prof. M. Miglinas. Oresto Gurevičiaus/DELFI nuotr.

„Hemodializuojamiems pacientams, kuriems taikoma chemoterapija, gresia perdozavimo ir toksiškumo pavojus, nes daugelį vaistų pašalina inkstai. Kartu kyla nepakankamo gydymo pavojus, nes daugelis vaistų pašalinami hemodializės metu. Todėl vaistų dozės keitimas ir jų vartojimo laikas, atsižvelgiant į hemodializės seansus, turi būti kruopščiai planuojamas įvertinus kiekvieno chemoterapinio preparato ypatumus“, – pabrėžė Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas.

Giedrė Petkevičė

Depositphotos nuotrauka