Krūtų chirurgė A. Čižauskaitė: „Į chirurgiją mane atvedė noras pagydyti žmogų“

Kai ji nutarė tapti chirurge, juokelius laidė ne tik bendramoksliai, bet ir dėstytojai: kokia moteris – chirurgė? Kai 69 metų pacientei atkūrė dėl vėžio prarastą krūtį, kolegos stebėjosi ir sukiojo pirštus prie galvos: kam to reikia? Tačiau krūtų chirurgė Agnė Čižauskaitė niekuomet neplaukė pasroviui ir nesirinko lengviausių kelių.

Agnė, vadovaujanti Lietuvos krūties vėžio asociacijai, šiandien jaučiasi dėkinga už bet kokį gyvenimo posūkį – net ir tą, kurio pati nesirinko. Pacientų mylima ir kolegų gerbiama gydytoja šiandien jaučiasi esanti ten, kur jos labiausiai reikia, kur geriausiai gali pritaikyti savo žinias, gebėjimus ir energiją.

Apie jos kelią į krūtų chirurgiją, atradimus ir nusivylimus, visa tai, kas trukdo moterims gauti geriausią įmanomą pagalbą ir kas galėtų pagerinti krūties vėžiu susirgusiųjų dalią – „Rožinio gyvenimo“ pokalbis su A. Čižauskaite.

– Moteris chirurgė – retas reiškinys. Kas paskatino pasirinkti šį kelią?

– Abi mano močiutės – medikės: viena – buvusi akušerė, kita – vaikų gydytoja. Bet ne dėl jų turbūt tapau gydytoja. Manęs netraukė nei vadyba, nei teisė, kurias rinkosi mano bendramoksliai, tad pasukau į mediciną. Man buvo įdomu žmogaus kūnas, žavėjausi psichiatrija, bet jau studijuodama supratau, kad terapinės specialybės – ne mano sritis. Patraukė chirurgija, nors šioje specialybėje labai jaučiamas vyriškas pradas.

Studijų metu teko praeiti daugybę skirtingų ciklų – ir kas kartą pradėjus studijuoti naują chirurginę specialybę, mane išvydę kartodavo vieną ir tą patį juokelį: „Moteris chirurgė – kaip jūrų kiaulytė. Nei ji jūrų, nei ji kiaulė.“ Nežinau, kiek kartų tai girdėjau. Man teko kur kas atkakliau nei vaikinams įrodinėti, kad esu verta būti chirurge. Turėjau būti už juos geresnė.

Studijavau vieną sudėtingiausių specialybių – pilvo chirurgiją, mokiausi pas profesorių Kęstutį Strupą, kuris garsėja tuo, kad savo mokiniams kelia aukštus standartus. Jis daug metų dirbo Vokietijoje, o paskui ten išsiuntė ir daugybę rezidentų, tarp jų ir mane. Ten apsigyniau disertaciją.

Mes visi esame dėkingi profesoriui K. Strupui už įskiepytą pagarbą mokslui, už supratimą, kad norint būti geru specialistu, neužtenka daug dirbti – reikia skaityti mokslinius straipsnius, nuolat tobulėti. Gyvenime tai labai pravertė.

A. Čižauskaitė: „Kai išoperuojame vieną krūtį ir pritaikome visas onkoplastinės chirurgijos galimybes, ji kartais atrodo tobuliau nei sveikoji.“ Asmeninio albumo nuotr.

– Kas atvedė ten, kur esate dabar – kaip tapote krūtų chirurge?

– Kadangi Vilniuje negavau darbo pagal savo specialybę, ryžausi išvykti dirbti į vieną Klaipėdos ligoninių, kur buvo siūloma galimybė dirbti pilvo chirurge. Atvykus paaiškėjo, kad tos darbo vietos nebeliko, todėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje man buvo pasiūlyta dirbti Krūtų chirurgijos sektoriuje.

Kai esi gydytojas specialistas ir matai, kad žmogus savarankiškai pasirenka sprendimą mirti, tai priimti labai sunku.

Studijų metu turėjome trumputį krūtų chirurgijos ciklą, bet tai neatrodė rimta – studijavome kepenų, kasos, kitų sudėtingų organų chirurgiją, tai atrodė solidu, o čia – tiktai poodis. Žodžiu, į krūtis visi mes žiūrėjome truputėlį iš aukšto. Tad kai sužinojau, jog dirbsiu krūtų chirurge, labai nusiminiau – gailėjausi savo įdirbio, to, ko buvau išmokusi. Bet gailestis truko neilgai. Patekau pas labai šaunius kolegas – Onkologijos departamento vadovą Alvydą Česą, krūtų chirurgijos sektoriaus vedėją Donatą Petrauską – ir labai greitai supratau, kad krūtų chirurgija nėra tiktai poodžio chirurgija. Ir tai jokiu būdu nėra tik chirurgija. Tai yra viskas apie moterį – ne tik apie jos kūną ar vieną iš svarbiausių jos, kaip moters, kūno dalių. Tai ir psichologija, ir tyrimai, ir konsultacijos – net nesitikėjau, kad darbas bus toks įvairialypis.

Pirmiausia su kolegomis konsultuojame sveikas moteris, kurios ateina pasitikrinti ambulatoriškai. Mes patys atliekame ultragarsinius tyrimus, jeigu reikia, imame biopsiją, tad dirbame ir kaip gydytojai radiologai. Dirbame ir kaip psichologai, kai turime pranešti žinią apie užtiktą vėžį. O to mūsų niekas nemokė – studijų metu turėjome tik trumpą psichoterapijos kursą, bet tuo metu niekas negalvojo, kad teks dirbti tokį darbą.

Tačiau svarbiausia – pradėjusi dirbti supratau, jog esu savo vietoje. Kai manęs klausdavo, kodėl stoju į chirurgiją, atsakydavau, kad noriu pagydyti žmogų. Terapinėse srityse žmogus apsuka ratą – ir vėl sugrįžta pas gydytoją. Nes terapija tik pristabdo ligą. O chirurgijoje, net ir onkologijoje, rezultatai – kitokie. Jei liga užtinkama pirmos ar nulinės stadijos, kai ją įveikti beveik galima skalpeliu, pasveiksta apie 99 proc., antros stadijos – iki 95 proc. pacienčių. Tai didžiulė sėkmė.

Šiuolaikinėje onkologijoje, žinoma, yra ir kitų galimybių – biologinė terapija, hormoninis gydymas, imunoterapija ir kitų sisteminio gydymo rūšių, kurias taikant vėžys krūtyje neretai visiškai išnyksta.

Tokia yra ateities siekiamybė – personalizuotas vėžio gydymas. Chirurgija nebėra vienvaldė krūties vėžio gydymo lyderė, bet jeigu nebūtų kitų metodų, teoriškai neišplitusią ligą galima būtų pagydyti vien tik pašalinus krūtį. Tad chirurgija yra ir bus svarbi.

– Neapsiribojote vien tik pacienčių gydymu ir konsultavimu. Klaipėda dabar garsėja įvairiomis iniciatyvomis, padedančiomis artinti žinias apie krūtų vėžį visuomenei. Kodėl to prireikė?

– Prieš dešimt metų pacientės ateidavo prisiklausiusios įvairiausių mitų, netiesos, reikėjo jas šviesti.

O per konsultacijas tam neužtekdavo laiko. Pradėjome nuo pacientų mokyklos socialinio tinklo paskyroje – skelbdavome gydytojų, slaugos specialistų paskaitas apie ligos požymius, kaip ji diagnozuojama, apie operaciją, kaip jai pasiruošti, buvo daug psichologinių paskaitų ar paskaitų apie lytinį gyvenimą – žodžiu, visko, kas susiję su krūtų vėžiu ir apie ką moterims trūko informacijos.

Šv. Magdalenos nakties renginiuose. Asmeninio albumo nuotr.

Vėliau įkūrėme Lietuvos krūties vėžio asociaciją – susikūrėme tinklalapį, kartu su kitais pradėjome organizuoti Šv. Magdalenos nakties projektą, kuris per keletą metų išaugo į didžiulį renginį, kurį globoja Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Tai labai prasmingas renginys, kuris turėtų vykti kiekviename mieste – juo siekiama solidarizuotis su sergančiomis krūtų vėžiu, atkreipti dėmesį į krūtų vėžio problemas ir skatinti jaunas, sveikas, niekuo nesiskundžiančias moteris ateiti pasitikrinti.

Nes krūtų vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga: ES šalyse ja suserga kas vienuolikta moteris.

Iš jų kas penkta – jaunesnė nei 50 metų. Šios moterys nepatenka į atrankinės mamografinės patikros programą pagal amžių, nes Lietuvoje ji vykdoma tik vyresnėms moterims. Ir jei moterys jau turi išsiugdžiusios įprotį profilaktiškai pasitikrinti pas gydytojus odontologą, ginekologą, pasitikrinti krūtis įpročio vis dar nėra.

– Gal moterys pasitiki krūtų savityra, kurios buvo mokomos daug metų?

– Savityra nepadeda nustatyti ligos laiku. Pirmosios stadijos vėžys yra visiškai tyli liga, nesukelianti jokių simptomų – nei skausmo, nei odos pakitimų. Mokslas įrodė, kad jeigu moteris ar nepatyręs gydytojas apčiuopia guzelį, jis jau yra ne mažesnis nei 2 centimetrų skersmens, ir tai mažiausiai antros stadijos vėžys. Tad jeigu šeimos gydytojas ar ginekologas tik čiuopia krūtis, tai dar nereiškia, kad yra atlikta krūtų patikra. Krūtų patikrą gali atlikti tik specialistas, kuris įgudęs krūtis tirti instrumentiniais tyrimais. Krūtų onkologinė liga turi daugybę veidų ir gali pasireikšti visiškai skirtingais požymiais. Net ir patyrusiam gydytojui ne visuomet viskas aišku, todėl ir svarbu, kad krūtis tirtų įgudęs specialistas.

– Kokios didžiausios baimės kamuoja moteris, išgirdusias krūties vėžio diagnozę?

– Sužinojus diagnozę pirmas klausimas būna, ar neteks plaukų, o antras – ar bus pašalinta krūtis.

Net jeigu krūties nereikia šalinti, dažna net ir jauna pacientė pareiškia norą, kad būtų pašalintos abi krūtys. Jos nebenori turėti nieko bendra su krūtimis.

Pradėjus dirbti iš pradžių mane piktindavo klausimai dėl plaukų. Nesuprasdavau, ko tos moterys nerimauja, juk tai laikina – ataugs. O vėliau supratau, kad tai susiję visai ne su plaukais, o su moterų pažeidžiamumu. Jei moteris be plaukų – visiems aišku, kad ji onkologinė pacientė. Pas mus dar toli gražu nėra kaip JAV, kur moteris, kuriai ką tik pašalinta krūtis, išsirengia iki pusės ir sudalyvauja kokiame viešame renginyje, kad visi matytų: ji su randais, tačiau gyva ir jaučiasi nugalėtoja.

Tiesa, požiūris pas mus po truputį keičiasi, ir tai geriausiai rodo Šv. Magdalenos nakties bėgimas: jeigu anksčiau jame dalyvaudavo vos viena kita pacientė, dabar jų daugėja – moterys nebebijo pasirodyti, kad serga. Visgi daugelis dar nenori, kad kiti sužinotų apie ligą, maskuojasi, slapstosi, ir tai rodo ne jų pačių silpnumą, o byloja apie visuomenės reakciją ir požiūrį į ligonius. Jos bijo netekti darbo, antrosios pusės, yra kamuojamos kitokių baimių.

Atrodytų, kad apie krūtų vėžį tikrai daug informacijos, bet ji vis viena nepasiekia tų, kurias turi pasiekti.

– Ką krūties vėžiu susirgusioms moterims gali pasiūlyti krūtų chirurgai, kad jos jaustųsi geriau?

– Tais atvejais, kai nereikia šalinti visos krūties, mūsų, chirurgų, užduotis – įtikinti moteris ne tik dėl to, kad galima šalinti tik dalį krūties ir iškart ją atkurti – formą bei tūrį, bet ir įkalbėti pataisyti sveiką krūtį – kad jos abi būtų simetriškos. Nes kai išoperuojame vieną krūtį ir pritaikome visas onkoplastinės chirurgijos galimybes, ji kartais atrodo tobuliau nei sveikoji. Jei pavyksta įkalbėti moterį ryžtis ir sveikos krūties operacijai, tai būna geriausias rezultatas. Matau moteris, kurios vėliau po tokių operacijų ateina pasitikrinti – jos džiaugiasi savo kūnu, dėkoja, kad įkalbėjom ryžtis operacijai. O labiausiai mane džiugina tos, kurios netgi skundžiasi šiek tiek kreivu speneliu arba matomu randeliu. Tai rodo, kad jos visiškai sveikos, joms rūpi jų pačių grožis, kūnas, estetika.

– Ar Lietuvoje yra visos galimybės atkurti krūtis kiekvienai moteriai geriausiu įmanomu būdu?

– Taip, visos! Šiandien moterys Lietuvoje gali pasinaudoti visomis pasaulyje siūlomomis krūties atkūrimo galimybėmis – krūties atstatymu savais audiniais, protezais ar mišria atkūrimo metodika.

Visos atkūrimo operacijos, o nuo šių metų sausio 1 d. ir implantai bei audinių plėtikliai yra kompensuojami.

Tik labai svarbu, kad moterys žinotų: jeigu gydytojas netaiko kažkokio konkretaus metodo ir jai nesiūlo tokių galimybių, jos gali nuvykti į bet kurią kitą įstaigą Lietuvoje, kur tokios operacijos yra atliekamos. Kiekviena gali apsilankyti nors ir visuose centruose, pasikonsultuoti ir išsirinkti tą gydytoją, kuris jai labiausiai tinka. Nereikia to bijoti – tai nėra išdavystė.

Gaila, tačiau vis dar yra moterų, kurios atsisako išsaugoti ar atkurti krūtį. Kaip rodo įvairūs, taip pat ir mūsų pačių atlikti tyrimai, jų psichologinė būklė yra daug blogesnė nei tų, kurios tai padarė, ir tolydžiai blogėja toliau. Krūties netekimas yra vienas labiausiai gyvenimo kokybę po ligos bloginančių veiksnių.

– Kaip, žinodama visas chirurgijos galimybes ir tyrimų rezultatus, pati reaguojate, jeigu moteris nenori atkurti krūties?

– Anksčiau buvau labai kritiška ir radikali tuo klausimu – visomis savo išgalėmis stengdavausi įtikinti moterį atkurti krūtį. Dabar nebesu tokia atkakli.

Nuolat atsiranda onkologinių ligonių, kurios iš viso nenori gydytis, atsisako bet kokios pagalbos. Jų motyvai – patys įvairiausi: baimės, nepasitikėjimas medicina, liūdna patirtis artimoje aplinkoje.

Kai esi gydytojas specialistas ir matai, kad žmogus savarankiškai pasirenka sprendimą mirti, tai priimti labai sunku. Bandome kiek galima įtikinti, bet kartais tai neįmanoma. Ir jeigu anksčiau tai laikydavau savo nesėkme, dabar priimu kaip žmogaus pasirinkimą. Nes žmogus turi teisę į savo kūną ir sprendimus, susijusius su gyvybe ir sveikata.

Šv. Magdalenos nakties renginyje. Asmeninio albumo nuotr.

Lygiai taip pat dabar žiūriu į tai, jei moteris atsisako atkurti krūtį. Matau, kaip vargsta net jaunos moterys, tačiau atkurti krūties nenori. Na, ne visos jos privalo atkurti krūtis. Žmonės turi įvairiausių baimių.

Kaip ir negali būti požiūrio, kad kažkuri moteris jau per sena, kad jai būtų atkurta krūtis. Esu tokią operaciją atlikusi 69 metų moteriai. Ji be galo tuo džiaugiasi, yra gyvybinga, trykšta gyvenimo džiaugsmu, rūpinasi išvaizda. Nors apie tai sužinoję kolegos vyrai pirštą prie kaktos sukiojo ir sakė, kam to reikia tokiame amžiuje? Aš manau, kad jei moteris nori – tokia operacija turi būti atlikta nepriklausomai nuo amžiaus.

– Ko šiandien trūksta Lietuvoje, kad moterys gautų šimtaprocentinę pagalbą?

– Iš tikrųjų nelabai ko ir trūksta, sveikatos sistema veikia ir siūlo visas galimybes. Tik ne iki galo išnaudojamos profilaktikos galimybės. Nors atrankinės patikros programa kviečia nemokamai pasitikrinti moteris, vyresnes nei 50 metų, tai padaro vos pusė kviečiamųjų. Patikra nepopuliari, nes moterys vis dar kliaujasi mitais ir neteisinga informacija. Štai per praėjusią Šv. Magdalenos naktį atlikome apklausą, ir paaiškėjo, kad net 60 proc. moterų, nesilankančių pas gydytoją specialistą krūtų patikrai, mano, jog to daryti nebūtina, kai jautiesi gerai, 19 proc. nesitikrina, nes to nerekomenduoja jų šeimos gydytojas.

Ir taip atsakė moterys, kurios dalyvauja Šv. Magdalenos nakties renginiuose – kitaip tariant, turi artimąjį, sergantį vėžiu ar pačios serga. O jeigu apklaustume plačiąją visuomenę, rezultatai būtų dar blogesni. Atrodytų, kad apie krūtų vėžį tikrai daug informacijos, bet ji vis viena nepasiekia tų, kurias turi pasiekti.

– Gal į tai turėtų labiau įsitraukti šeimos gydytojai ar gydytojai ginekologai?

– Šeimos gydytojai ir gydytojai ginekologai turėtų siųsti moteris nuo 35 metų pas krūtų specialistus instrumentiniams tyrimams. Nuo 35 iki 40 metų – ultragarsiniams tyrimams, nuo 40 metų galima rekomenduoti diagnostinę mamografiją.

Nemokamai atliekami ir genetiniai tyrimai – ir jų spektras kasmet vis plečiasi. Jei dėl aktorės Angelinos Jolie visuomenė prieš daugelį metų sužinojo apie BRCA1 ir BRCA2 genus, tai šiandien yra žinoma daugiau nei 50 genų, dėl kurių gali atsirasti krūtų vėžys. Todėl moterys, kurios buvo tirtos prieš penkerius ar daugiau metų, ir tuo labiau tos, kurios susirgo iki 50 metų, turėtų pakartoti genetinius tyrimus ir išsitirti dėl platesnio mutacijų spektro.

Profilaktiniam ištyrimui netinka krūties vėžio žymens tyrimas, kuris dažnai siūlomas su moters sveikatos tyrimų paketu. Jei jis neigiamas, tai dar nereiškia, kad ligos nėra. Šis tyrimas reikalingas onkologinei pacientei, kad būtų žinomas jos asmeninis žymuo ir jo pokyčiai parodytų galimą ligos progresavimą arba atkrytį. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai moteris užsičiuopia guzą krūtyje, pasidaro šį tyrimą, jis nieko blogo neparodo, moteris nurimsta ir nesikreipia į gydytoją. O vėliau paaiškėja, kad jai vėžys.

– Mūsų žurnalą skaito daugiausia moterys, susirgusios krūties vėžiu. Kokią žinutę jos turėtų perduoti savo dukterims, sesėms, mamoms, draugėms, kaimynėms?

– Visas vyresnes nei 35 metų moteris reikėtų paraginti imtis veiksmų dėl savo krūtų sveikatos ir kreiptis krūtis tiriančio specialisto konsultacijos. Tai gali išgelbėti joms gyvybę.

Lina Šaltė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.