Dovilė Tomkutė: „Priimu, sutinku, dėkoju – tai raktas į visas gyvenimo pateikiamas situacijas“

Nė vienas žmogus gyvenime nėra išvengęs išbandymų, sako žurnalo viršelio autorė grafikė Dovilė Tomkutė. Išbandymai paprastai užgriūna netikėtai, nelauktai, supurto mus, išjudina žemę po kojomis. Klausiame savęs: kodėl aš, už ką man, ką tokio blogo ar neteisingo padariau? Ir tik po kurio laiko į situaciją pradedame žiūrėti racionaliai. Galvoti, kaip išlikti. Ką galime padaryti, pakeisti, o gal keistis patys. Jei ant likimo burnosime, jį kaltinsime, vargiai jis norės mums padėti. Laimi tie, kurie atsispiria nuo esamos situacijos ir pakyla į naują kokybę: įgauna išminties, kantrybės, nuolankumo, atjautos ir meilės supančiam pasauliui.

Menininkė prisipažįsta, kad jos kūryba – labai asmeniška. Žurnalo viršeliui pasirinkto paveikslo „Elena vasara“ modelis – jos dukra Elenutė. Tai dviejų dalių paveikslo dalis. „Visada labai patikdavo renesanso menas, senieji italų meistrai, jų magiški ir sukaupti portretai. Labai mėgstu piešti žmogų iš profilio, daugelyje darbų tai naudoju. Du veidukai žiūri vienas į kitą – „Vasara“ ir „Žiema“. Į šiuos portretus įpyniau viską, kas man brangiausia – mūsų kaimą, ežerą, salą, saulėlydžius“, – aiškina autorė.

„Mano pagrindinis principas – visada laikyti savo kompasą nukreiptą į pozityvią gyvenimo pusę“, –
sako grafikė D. Tomkutė. Asmeninio albumo nuotr.

Tamsiausiu metų laiku jį pasirinkome ne atsitiktinai. Paveikslas mums dovanoja ne tik vasaros prisiminimų, spalvų, šviesos ir skaidrumo kupiną nuotaiką, bet ir viltį, kad po žiemos visada ateina vasara, po tamsos – šviesa.

Viskas, ką galime padaryti, tai išmokti džiaugtis kiekviena diena ir valanda.

Dovilė daugiau nei tris dešimtmečius dirbo dailės parodų organizavimo srityje: vadovavo Lietuvos menininkų rūmų, Vilniaus rotušės, Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijos parodinei veiklai. Surengė per 900 Lietuvos ir užsienio menininkų parodų, dailės ir kultūros renginių, iš jų per 30 – užsienyje, inicijavo ir įgyvendino per 60 dailės, kultūros mainų ir meno edukacijos projektų. Menininkė dirba įvairiose vaizduojamosios ir taikomosios grafikos srityse: piešimo, spaudos, miniatiūrų, ekslibrisų, plakatų, grafinio dizaino, knygų iliustravimo, fotografijos, skaitmeninės grafikos ir kt. Ji dalyvavo per 70 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengė 20 personalinių parodų Lietuvoje, Kinijoje, Azerbaidžane, Islandijoje. Jos darbų yra įsigijusios užsienio galerijos ir kolekcininkai.

Menas Dovilę lydėjo nuo vaikystės, tik dažniau kita jo forma. Ji augo talentingų, savo profesijai atsidavusių aktorių šeimoje, tad teatras jai nuo pat mažų dienų tapo antraisiais namais. Jau būdama septynerių, mergaitė žinojo, kas yra Brechtas, Moljeras, Kazys Saja ar Jonas Jurašas… Su tėčiu jai teko ir pasifilmuoti. Dovilės tėtis – legendinis lietuvių teatro ir kino aktorius Vytautas Tomkus. Jo mirtis šią vasarą – skaudi netektis ne tik šeimai, bet ir Lietuvos kultūrai.

– Ką reiškia būti legendos dukra?

– Žodis „legenda“ kasdieniame gyvenime nėra dažnai vartojamas. Tėtis tikrai buvo žinomas, daug spėjęs gyvenime nuveikti, labai mylimas žiūrovų. Dar ir gamtos apdovanotas ūgiu, balsu, temperamentu, charizma. Vaikystėje labai juo didžiavausi. Bet man jis buvo pakankamai griežtas ir reiklus. Manęs tėvai niekada nelepino, bet pasitikėjo. Akcentuodavo, kad viską gyvenime turiu pasiekti savo jėgomis. Todėl dar studijuodama pradėjau dirbti, norėjau būti savarankiška.

Dovilė su tėčiu – legendiniu lietuvių aktoriumi Vytautu Tomkumi. Tomo Kaunecko nuotrauka.

Man labai artimas tėčio pavyzdys bendraujant su žmonėmis: šiltas santykis, pirminė nuostata, kad visi yra tavo draugai, geranoriškumas, atvirumas, tiesumas. Tėtis niekada nesinaudojo „užpakalinėmis durimis“. Viską darė pats, ėjo tiesiai, ką gavo – gavo, o ko negavo, to ir neprašė. Rasdavo bendrą kalbą ir su aukšto rango pareigūnais, ir su paprastais darbininkais. Buvo „svieto žmogus“, visiems savas, artimas ir pasiekiamas. Gal šeimai ir nebuvo perdėm dėmesingas, jo dažnai nebūdavo namie, bet jis skleidė aplink save magišką saugumo jausmą, jis buvo mūsų užnugaris, tvirtybės garantas. Po tėčio išėjimo visas jo gyvenimas atsistojo prieš akis kaip visuma. Paskutiniais metais labiau dominavo įvairios sveikatos problemos. O dabar aiškiai pajutome, kokia stipri ir gyvybinga asmenybė jis buvo. Lyg didelis laužas, skleidžiantis šilumą ir šviesą, žaižaruojantis, kartais besisvaidantis žiežirbomis ir ugnies blyksniais. Mums jo labai trūksta. Namuose dar gyvena jo daiktai, o jis pats, atrodo, yra tik laikinai išvykęs. Man likęs artimiausias tėčio prisiminimas – jo žiedas. Užsidedu jį ant piršto kasdien, jis man yra kaip patvirtinimas, kad tėtis kartu.

– Kaip atsirado dailė Jūsų gyvenime, kai namuose viešpatavo teatras?

– Piešimą atradau labai anksti. Kasdien panirdavau į savo įsivaizduojamo pasaulio kūrimą. Mano tėtis nuo jaunystės taip pat puikiai piešė, fotografavo, meistravo. Mama buvo neįtikėtinų rankdarbių meistrė: mezginiai, vėliau – kilimai, paveikslai iš augalų ir plunksnų. Kūryba buvo labai svarbi mūsų šeimos dalis. Pabaigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą, norėjau stoti į scenografiją, tačiau tais metais tokios galimybės nebuvo, todėl pasirinkau grafiką, nes man visą laiką buvo svarbi paveikslo mintis, siužetas, išraiškinga linija, šviesos ir tamsos plastika. Turėjau tvirtą ranką, gerai sekėsi akademinis piešimas.

Paroda Utenos kultūros centro galerijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Baigusi studijas pradėjau dirbti Lietuvos menininkų rūmuose. Juose kas vakarą vykdavo daugybė renginių. Ten prasidėjo ir įsisiūbavo Sąjūdžio veikla. Man buvo patikėta organizuoti dailės renginius. Pradžioje jaučiausi kiek neužtikrintai, bet su laiku prasilaužiau, įgijau kompetencijos, išmokau viešai kalbėti.

– Kuo svarbus menas, Jūsų manymu, žmogaus gyvenimui? Ir iš kur pati semiatės idėjų?

– Menas žmogaus gyvenime užima labai svarbų vaidmenį. Jis formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, vertybių sistemą, daro žmogų žmogumi. O idėjų savo darbams semiuosi iš savo vidaus, emocijų, prisiminimų, spontaniškai pamatytų, sugalvotų vaizdinių ir neišsemiamos gamtos, jos nuotaikų, spalvų ir faktūrų. Dar studijų metais greta tradicinės grafikos pamėgau fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus, įvairias gamtos faktūras.

Skaitmeninė fotografija praplėtė įprastas išraiškos priemonių ribas. Jos dėka gimė ištisi darbų ciklai, kuriuos su užsidegimu tęsiu iki šiol. Darbus kuriu ilgai ir kruopščiai, naudoju daug fotografijos sluoksnių, piešiu planšetės pagalba. Sutinku, kad skaitmeninė fotografija negali visiškai atstoti gyvo menininko rankos prisilietimo. Tačiau šiuolaikinės technologijos yra papildoma priemonė, padedanti autoriui kūrybos procese įgyvendinti savo idėjas.

Mano darbai yra gana asmeniški, moteriški, poetiški. Ankstyvą pavasarį, prasidėjus karui Ukrainoje, ruošdamasi parodai supratau, kad negaliu eksponuoti vien ankstesnių savo darbų. Susikaupiau ir iš savo pačios fotografuotų vaizdų Kyjive bei internete rastų dokumentinių karo vaizdų sukūriau darbų ciklą „XXI a. Apokalipsė“. Tai buvo mano asmeninė pozicija, rezistencija ir meditacija. Tačiau karo ir destrukcijos temos kūryboje nenoriu tęsti. Yra posakis – „Kai ginklai žvanga, mūzos tyli“. Dabar bandau įsiklausyti į savo vidų ir brandinu naujus darbus. Greičiausiai tai bus ciklas „Metų laikai“, skirtas žmogaus gyvenimo etapams. Šiemet, kaip niekada, aiškiai tai suvokiau.

– Kas Jums teikia prasmę gyvenime?

– Prasmę teikia būti geru žmogumi. Prasmingai ir sąžiningai nugyventi tau skirtą laiką. Įvykdyti savo misiją. Suprasti ją. Neužkliūti už trumpalaikių ir paviršutiniškų dalykų. Nesusižavėti blizgučiais. Neužstrigti buityje ir kebliuose santykiuose. Jaustis laisvam, jaustis savimi. Atlikti pareigą artimiesiems, kai ateina laikas. Džiaugtis! Neprisirišti prie praeities.

Viskas, ką galime padaryti, tai išmokti džiaugtis kiekviena diena ir valanda. Matyt, neatsitiktinai prieš kelerius metus išgirdau apie sąmoningo gyvenimo mokymus. Labai susidomėjau, tiesiog sugėriau visą informaciją ir kasdien ją taikau. Stebiu save ir savo emocijas, stengiuosi neįsileisti įtampos ir negatyvo. Šis požiūris padėjo apčiuopti neišsenkamą džiaugsmo, ramybės ir energijos šaltinį savo viduje.

Paveikslas „Elena žiema“

Priimu, sutinku, dėkoju – tai raktas į visas gyvenimo pateikiamas situacijas. Nors sudėtingų periodų pastaraisiais metais buvo itin daug – artimųjų ligos, kovidas, karas, tėčio netektis… Bet per tą laiką sukūriau nemažai naujų darbų, surengiau per 10 personalinių parodų. Laikas, kaip jūros banga, viską užglosto, net ir didžiausią skausmą, jei viduje apgyvendini ramybę. Tai nereiškia, kad tik anemiškai sėdi ir nieko neveiki. Atvirkščiai – darai viską, ką reikia, bet be vidinio nepasitenkinimo ir streso…

Nesvarbu, ką veiki – svarbu, kaip jautiesi tai darydamas.

Su amžiumi suprantu, kad gyvenimas yra nepažinus ir nepavaldus mūsų norams. Tik svarbu nepamiršti dėkoti likimui už suteiktas pamokas, kasdienius stebuklus ir naujas galimybes. Suvokti priežasties ir pasekmės dėsnį. Kai gyvenimas sėkmingai ir sklandžiai veda, o staiga pakiša akmenį – galvoji, kaip čia taip? Paskui suvoki, kad gal šiek tiek ne tuo keliu esi nuėjęs. Niekada nėra vėlu koreguoti kursą, bet dar svarbiau – vidines nuostatas. Mano pagrindinis principas – visada laikyti savo kompasą nukreiptą į pozityvią gyvenimo pusę.

Paroda Marijampolėje. Asmeninio albumo nuotr.

– O kas Jums gyvenime teikia laimės jausmą?

– Laimės man teikia paprasti dalykai. Labai mėgstu vasarą būti kaime. Ten turime mažą namelį ant ežero kranto. Ryte atsikėlusi bet kokiu oru šoku į vandenį, gerai paplaukioju. Gera nuotaika garantuota! Tada atsisėdu su kavos puodeliu prieš saulę. Man tai yra laimė. Laimė – būti su savo artimaisiais. Pamatyti ar išgirsti nuostabų meno kūrinį – kartais galiu apsiverkti iš gražumo. Sėdėti su taure vyno ir žiūrėti į saulėlydį. Išvykti į kelionę. Sužinoti ar išmokti ką nors nauja. Šokti! Prasmingai ir atvirai pabendrauti su žmonėmis, kuriuos gerbiu ir myliu.

Paroda Zarasuose. Asmeninio albumo nuotr.

Iš esmės nesvarbu, ką veiki – svarbu, kaip jautiesi tai darydamas. Džiuginti gali ir tvarkymasis, valymas, gėlių sodinimas, pasivaikščiojimas, visokie kasdieniai darbeliai. Su metais tampa labai svarbu, kad veikla būtų prasminga, kad ji neštų kažkam naudą. Pavyzdžiui, vaikščiodama su savo šuniuku surenku šiukšles aplink mūsų namą ir prie upės, draugauju su benamiais katinėliais, juos maitinu ir rūpinuosi. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu gamtą. Negaliu numesti šiukšlės, be reikalo nuskinti gėlės ar medžio lapelio. Norisi tik žiūrėti aplink ir stebėtis, koks tobulas pasaulis!

Inga Saukienė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.