Kodėl į tą patį gydymą reaguojama skirtingai?

Vienos nuo kitų skiriamės ne tik ūgiu, kūno sudėjimu, plaukų ar akių spalva, temperamentu, sukaupta patirtimi, bet ir skirtinga reakcija į gydymą. Vienodai gydant kelias ta pačia liga sergančias pacientes, vienos gali nejusti absoliučiai jokių nepageidaujamų poveikių, kitos – išgyventi kone visus, surašytus vaisto pakuotės lapelyje. Apie tai, kad skirtingo amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, net skirtingos rasės žmonių organizmai skirtingai reaguoja į gydymą, vis garsiau kalba įvairių sričių medikai: kardiologai, endokrinologai, onkologai ir kt.

Šia tema kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologe chemoterapeute Edita Juodžbaliene.

Gydo ne feisbukas, o gydytojas

Kaip teigia gydytoja E. Juodžbalienė, šiandieniniame technologijų pasaulyje dažna pacientė dar iki numatyto vizito pas gydytoją jau būna „pasimatavusi“ būsimą gydymą, „pasitikrinusi“, kaip gi ją gali veikti vaistai.

„Moterys socialiniuose tinkluose buriasi į bendraminčių grupes ir vienos kitų klausinėja, ką kuri jaučia, vartodama vienokį ar kitokį onkologinei ligai gydyti skirtą vaistą. Mes, gydytojai, perskaitę tokį iš konteksto ištrauktą klausimą, kuriame nėra esminės informacijos apie ligą, žmogaus sveikatos būklę, kuriame kartais aiškiai nė neminimas vaisto pavadinimas, neretai nežinotume, ką atsakyti. O štai tokių klausimų autorės atsakymus socialinėje erdvėje dažniausiai randa. Tik nebūtinai teisingus“, – pastebi gydytoja chemoterapeutė.

Depositphotos nuotr.

Anot pašnekovės, su onkologiniais ligoniais dirba specialų pasiruošimą turintys medikai.

„Gydymą gali paskirti tik gydytojas onkologas; ir tik jis. Jei gydytojo paskirti vaistai yra lašinami infuzijos būdu į veną, šią procedūrą atlikti gali tik toks sveikatos priežiūros specialistas, kuris turi vėžio liga sergančių pacientų gydymo patirties, kitaip tariant, kuris moka ir yra bet kada pasirengęs suvaldyti sunkias alergines ar anafilaksines reakcijas į vaistą, kuris geba dirbti aplinkoje su nuolat parengtomis visomis pacientui gaivinti reikalingomis priemonėmis“, – tvirtina E. Juodžbalienė.

Kodėl pacientai skirtingai toleruoja vaistus (ar net tą patį vaistą)?

Gydytojos teigimu, kiekvieno vaisto pakuotės lapelyje yra nurodyta, ko galima tikėtis, kitaip tariant, kaip vaistas veiks, kokie galimi nepageidaujami jo poveikiai. Nepageidaujamas vaistų poveikis gali būti labai įvairus: tiek aiškiai juntami galvos ar skrandžio skausmai, įvairūs odos bėrimai, į gripą panašūs simptomai, miego sutrikimai, dilgčiojimas galūnėse, tiek pojūtis, kad organizmui tiesiog kažkas yra ne taip. Dalis nepageidaujamų organizmo reakcijų yra nulemtos individualaus atsako į tą patį vaistą, kuris gali būti lemtas genetiškai. Iš anksto numatyti, pacientas patirs kokį nors nepageidaujamą poveikį ar ne, yra praktiškai neįmanoma.

E. Juodžbalienė išvardija pagrindinius dalykus, kuriuos reikėtų žinoti, vartojant gydytojo paskirtus vaistus:

• Labai svarbu atminti, kad vaistai buteliuke ar flakonėlyje pradeda gydyti tik apdoroti (metabolizuoti) kepenyse, o jų funkcinis pajėgumas yra skirtingas. Skirtingai veikia ir kiti organai: inkstai, širdis ir pan.
• Kalbant apie vaisto dozę, jokiu būdu nereikėtų lygintis su kaimyne ar drauge iš socialinio tinklo („o štai Nijolė vaistą X toleravo puikiai“). Vienas pacientas gerai toleruos visą gydymo schemose nurodytą vaisto dozę, kitam ir pusės dozės bus per akis. Todėl po pirmo kurso gydymo onkologiniais vaistais gydytojai visada atidžiai įvertina individualias žmogaus galimybes.
• Negalima ignoruoti ir gretutinių onkologinio paciento ligų: infarkto, insulto, cukrinio diabeto, inkstų ar širdies nepakankamumo ir pan. Kartais šių ligų eiga būna net sudėtingesnė nei vėžio klinika. Gretutinių ligų patiriamos komplikacijos (pavyzdžiui, neuropatija po diabeto) verčia gydytojus onkologus mažinti vienų ar kitų vaistų dozę, o kai kurių ir visai atsisakyti.

Iš anksto numatyti, pacientas patirs kokį nors nepageidaujamą poveikį ar ne, yra praktiškai neįmanoma.

• Kai kurie pacientai iš prigimties gali neturėti kai kurių chemines medžiagas metabolizuojančių fermentų. Pavyzdžiui, gerai toleruojamas vaistas fluorouracilas pacientams, turintiems įgimtą fermento dihidropirimidino dehidrogenazės (DPD) stoką, skiriamas įprastomis dozėmis, gali tapti sunkiai toleruojama chemoterapija.
• Tyrimai rodo, kad trečdalis vyresnių nei 75 metai žmonių kasdien vartoja mažiausiai šešis vaistus. Jei žmogus, ateidamas pas onkologus, vartoja daugybę vaistų, rizika patirti šalutinių poveikių yra kur kas didesnė, taip pat galimos vaistų tarpusavio sąveikos, nesuderinamumas.
• Onkologinio gydymo schemose dažniausiai dominuoja ne vienas, bet 2–5 vaistai. Ir organizmą veikia ne vien jie. Šalutinių poveikių turi ir vaistai nuo pykinimo, nuo skausmo, hormonai ir pan. Šalutinis vaistų poveikis gali pasireikšti tiek ūmiai, tiek po kelių dienų ar net savaičių. Tad kai pacientai vienu metu vartoja kelis vaistus ir namie pajunta nesuprantamus simptomus, kartais jie klaidingai diagnozuoja problemos kilmę. Pavyzdžiui, premedikacijai (specialūs vaistai, skiriami prieš gydymą kitais vaistais, kad būtų išvengta, alergijų, kitokių reakcijų) suleidus ar išgėrus deksametazono, po kelių dienų veidas gali parausti, paburkti, o pacientas išsigąsta, kad jį ištiko alergija dėl kažko, ką jis vartojo šiandien.

„Gydymą gali paskirti tik gydytojas onkologas; ir tik jis“, – primena gydytoja onkologė chemoterapeutė E. Juodžbalienė. LSMU ligoninės Kauno klinikų (M. Žičiaus) nuotr.

Naudingi patarimai, galintys palengvinti gydymą

Anot gydytojos E. Juodžbalienės, būtina pusiausvyra tarp gydymo efektyvumo ir paciento gyvenimo kokybės. Onkologinis gydymas, deja, ilgas, neretai komplikuotas, tad labai nesinori, kad pacientas visą gydymosi laiką praleistų lovoje.

Kelios rekomendacijos, galinčios padėti gydantis jaustis kaip įmanoma geriau:

– Labai svarbu būti atviram su gydančiu gydytoju, reguliariai su juo konsultuotis. Gydytojas onkologas turi patirties dirbti su antinavikiniais vaistais, kasdien mato daug pacientų ir pastebi, kokius nepageidaujamus poveikius jie patiria. Bendraudamas su konkrečiu pacientu, žinodamas jo ligos istoriją, kitas gretutines ligas, skirdamas konkrečius vaistus, gydytojas tiksliausiai pasakys, ar pasikeitusią savijautą lėmė vaistai, ar tam įtakos turėjo kitos priežastys.

– Negalint susisiekti su gydančiu gydytoju, visada galima kreiptis į skubiosios pagalbos skyrių, ypač jei nemalonių, nerimą keliančių simptomų atsirado savaitgalį ar gydytojo chemoterapeuto nedarbo valandomis. Svarbu atminti, kad savijauta gali pablogėti nebūtinai nuo vartojamo vaisto, kartais vaistas gali pabloginti gretutinių ligų būklę.

– Rekomenduojama fiksuoti savo pojūčius. Gydytojas niekada nesužinos, ką pacientas jaučia namie, jei šis savęs nestebės, nefiksuos potyrių, kas ir kada įvyko, ir apie tai nepraneš per konsultaciją. Svarbu nuosekliai papasakoti, kada simptomai prasidėjo, kaip vystėsi. Tada gydytojas spręs dėl vaisto dozės, dėl gydymo intensyvumo.

– NE eksperimentams! Daug kas yra girdėję apie kai kurių vaistų neigiamą sąveiką su greipfruto vaisiumi ar jo sultimis. Jau yra duomenų, kad nuo gydytojų nuslėpti preparatai iš kanapių turi panašų nesuderinamumą su kai kuriais onkologiniais vaistais.

Depositphotos nuotr.

Labai dažnas, dažnas ar retas?

Nepageidaujamas šalutinis vaistų poveikis yra nurodytas kiekvieno vaisto pakuotės lapelyje, konkrečiai 4-ajame pakuotės lapelio skyrelyje. Šalutinis vaisto poveikis gali būti:

• labai dažnas (gali pasireikšti dažniau kaip 1 žmogui iš 10)
• dažnas (gali pasireikšti ne dažniau kaip 1 žmogui iš 10),
• nedažnas (gali pasireikšti ne dažniau kaip 1 žmogui iš 100),
• retas (gali pasireikšti ne dažniau kaip 1 žmogui iš 1 000),
• labai retas (gali pasireikšti ne dažniau kaip 1 žmogui iš 10 000),
• dažnis nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis).

Labai svarbu atminti, kad absoliučiai kiekvienas vaistas gali turėti vienokių ar kitokių šalutinių poveikių. Prieš registruojant vaistą, visada yra atliekamas vaisto naudos ir rizikos vertinimas. Remiantis tyrimais, vertinama galima šalutinio poveikio, kurį gali sukelti vaistas, rizika, taip pat rizika pacientui, jei liga negydoma. Vaistas registruojamas tik tuo atveju, jei įrodoma, jog vaisto nauda yra didesnė už jo riziką. Jei gydantis konkrečiu vaistu, patiriamas šalutinis poveikis, apie jį būtina pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai. Kiekvienas toks pranešimas prisideda prie saugesnio vaistų vartojimo.

Aistė Veismanaitė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.