Su krūties vėžiu gyvenanti Vida: „Jokia liga negali atimti teisės džiaugtis gyvenimu“

Plungiškė Vida Gasauskienė krūties vėžio diagnozę išgirdo prieš septynerius metus. Nuo šios žinios žemė susvyravo po kojomis, bet neilgam. Vieną kartą ji jau ištrūko iš mirties gniaužtų, tad ryžtingai nusprendė – išsikapstys ir šį kartą. Kaip pati juokauja, net sutartį su Dievu sudarė. Šiandien ji ne tik jaučiasi daug laimingesnė nei prieš ligą, bet ir stengiasi šia laime pasidalinti su kitais likimo draugais.

Plungėje ir Rietave Vidą turbūt pažįsta visi, kuriems tiesiogiai ar netiesiogiai teko susidurti su vėžio diagnoze. Jos pastangų dėka Žemaitijoje atsirado asociacija „Onkologinės ligos draugas“. Čia vėžio paliesti žmonės gali rasti palaikymą, gauti kokybiškų žinių apie savo ligą ar tiesiog pabendrauti vieni su kitais. Moteris prisimena, kad susirgusi labai pasigedo tokios bendruomenės, todėl pasižadėjo prisidėti prie jos atsiradimo. Tereikia paleisti mintį ir mažais žingsneliais ji įgauna realią formą…

Taip pat ji viena iš žurnalo „Rožinis gyvenimas“ ambasadorių – pati, kaip knygnešė, jį išnešioja į tas vietas, kuriose jis būtų prieinamas krūties vėžiu sergančioms moterims ir jų artimiesiems.

„Jokia liga nėra pretekstas nustoti mylėti save ir jokia liga negali atimti teisės džiaugtis gyvenimu, kurį vis dar turime, būti laimingomis, mylimomis ir gražiomis“, – ragina V. Gasauskienė. Asmeninio albumo nuotr.

Prieš 20 metų vos nemirė, bet ne nuo vėžio

Pirmą savo vidinės stiprybės išbandymą Vida patyrė maždaug prieš 20 metų. Tuomet jai buvo 30 metų. Ji augino dvejų metukų sūnelį ir 11 mėnesių kūdikį, kurį dar pati maitino.

„Vieną vakarą iš lovos mane išvertė skausmingas priepuolis dėl tulžies pūslės akmenligės. Skausmas buvo toks didelis, kad beveik netekau sąmonės, todėl namiškiai mane nuvežė į ligoninę. Iš Plungės buvau pervežta į Klaipėdą, o ten skubiai operuota. Po truputį sveikau ir po mėnesio jau turėjau grįžti namo, bet tuomet išsivystė komplikacijos – nekrozinis pankreatitas su peritonitu. Buvo atlikta dar viena operacija, tačiau po jos medikai nedavė jokių prognozių, ar išgyvensiu. Išgyvenau per naktį – dabar laukiame pietų, išgyvenau iki pietų – dabar laukiame vakaro. Ir taip diena po dienos“, – prisiminė pašnekovė.

Pas savo mažamečius vaikus moteris sugrįžo tik po pusmečio. Į antrą aukštą jai teko užlipti keturiomis, nes visiškai neturėjo jėgų. Į darbą grįžo dar po pusmečio, o į normalų gyvenimą – maždaug po dvejų su puse metų. Kai šiek tiek pasitaisė sveikata, užklupo emocijos – baimė ir panika suvokus, kas galėjo nutikti, gailestis savęs ir ašaros. Prireikė nemažai laiko, kol vieną dieną suprato, kad praeities nepakeis, tačiau, labiau pasitikėdama savimi ir medikais, gali pakeisti būseną, su kuria gyvena šiandien. Tuomet ji savo baimę „padėjo į stalčiuką“ ir vėl pradėjo gyventi.

„Didele dalimi mūsų savijauta priklauso nuo mūsų požiūrio į ligą – mes galime pasiduoti baimei arba priimti ligą ir nuspręsti gyventi toliau“, – įsitikinusi Vida. Asmeninio albumo nuotr.

Krintantis svoris džiugino

Prieš septynerius metus kaip žaibas trenkė dar vienas išbandymas – onkologinės ligos diagnozė.

„Tuomet man buvo 44 metai. Tai buvo vieni aktyviausių mano metų. Turėjau daug darbų ir veiklų, net girdavausi, kad esu darboholikė. Laisvadienius išnaudodavau savo hobiui – važiuodavau fotografuoti. Pastebėjau, kad ėmė kristi svoris, nors visada buvau, kaip aš vadinu, putlutė. Pasidžiaugiau, o kad jausdavausi pavargusi, kamuodavo įvairūs negalavimai, nesureikšmindavau, viską nurašydavau gyvenimo tempui“, – prisiminė moteris.

Tačiau atėjo laikas, kai net poilsis nepadėdavo pasijusti geriau. Tuomet Vida nusprendė kreiptis į gydytojus.

„Esu žmogus, kuris mėgsta visas problemas spręsti greitai, todėl, atvykusi pas gydytoją, konkrečiai išsakiau savo nusiskundimus. Apžiūrėjusi mane, gydytoja taktiškai pasiūlė pasirodyti onkologui. Sutikau net nesusimąsčiusi apie tai, kodėl esu siunčiama. Niekas viduje nesuvirpėjo, man buvo daug svarbiau suplanuoti tyrimų tvarkaraštį, kad juos visus spėčiau pasidaryti per kelias dienas ir vėl grįžčiau prie darbų“, – atviravo pašnekovė.

Nerimas netikėtai ją pasivijo tik prieš pat krūtų echoskopiją. Mat, važiuodama turėjo laiko pagalvoti, kad ne šiaip sau siunčiama pas onkologą.

Suvokimas trenkė kaip žaibas

Gydytojos reakcija echoskopijos metu Vidos nuogąstavimus patvirtino, nors medikė pasakė tik tiek, kad abiejose krūtyse mato pakitimų, dėl kurių reikėtų kuo greičiau pasirodyti onkologui. Gydytojos dėka Vidai pavyko paankstinti vizito laiką.

„Išėjusi sėdau į automobilį, pradėjau važiuoti, tačiau netrukus sustojau vidury gatvės, įjungiau avarinį signalą ir pratrūkau verkti. Supratau, kad man vėžys, ir pasidarė baisu, nes dėl vėžio esu netekusi tėčio, kai jam buvo vos 47-eri metai. Kadangi buvau labai sutrikusi, palydėti pas onkologą chirurgą paprašiau bičiulių. Jie mane visada matydavo stiprią ir psichologiškai stabilią, o tokios susijaudinusios, drebančiomis rankomis ir kojomis, dar nebuvo matę, todėl nusprendė su manimi praleisti visą dieną.

Po biopsijos jie paklausė, ko aš norėčiau. Prisiminiau, kad per šias paskutines dienas negėriau kavos. Su tuo kavos puodeliu jie mane nuvežė prie jūros. Atsimenu, einu ir suku mintyse tokį monologą: „Tas, kuris esi aukštai, siunti man išbandymą. Aš jį priimsiu, bet susitarkime, kad tu viską surikiuosi taip, kad duotum man šansą gyventi.“ Taigi, pasirašiau su Dievu sutartį patvirtindama, kad tikrai noriu gyventi, ir pažadėjau sau daryti viską, kad taip ir būtų“, – toliau pasakojo Vida.

Laukdama biopsijos rezultatų, moteris patyrė pačių įvairiausių emocijų, tačiau tuomet apie įtariamą ligą neprasitarė net artimoms draugėms. Tik sukvietė jas pyrago dienai, mintyse visas apkabino ir su visomis atsisveikino: „Kadangi nežinojau, kas manęs laukia.“

Kai atėjo biopsijos atsakymas, patvirtinantis, kad Vida serga antros stadijos krūties vėžiu, užsisuko gydymas: operacija, radioterapija ir hormoninis gydymas, tęsiamas iki šiol. Chemoterapija neskirta, nes gydytojai nusprendė, kad organizmas dėl ankstesnės ligos gali jos tiesiog neatlaikyti.

Padėjo pokalbiai su gydytoja

Ryžtingas moters nusiteikimas pasveikti davė teigiamų rezultatų. Šiandien jos liga remisijoje ir planinio patikrinimo pas gydytojus Vida vyksta tik kartą per metus.

„Su gydytoja onkologe nuo pat pirmos dienos kalbamės labai atvirai – pati jos paprašiau, kad sakytų viską, kaip yra, nes esu nusiteikusi kuo greičiau pasveikti ir vykdyti visus jos nurodymus. Iš pradžių mane lydėdavo kas nors iš namiškių, kad padėtų prisiminti informaciją. Kadangi esu medikė, žinau, kad labai padeda išėjus iš kabineto ar grįžus namo viską užsirašyti, ką svarbaus turiu nuveikti iki kito vizito. Kai ką prašydavau man užrašyti ir pačios gydytojos. Labai laikiausi rekomendacijos daug vaikščioti gryname ore, todėl po radioterapijos procedūros iš karto važiuodavau prie jūros. Įpusėjus gydymui pradėjo stigti jėgų. Kai vieną kartą vos parėjau, tempdama rankinę, kuri pasidarė tokia sunki, tarsi būtų pilna akmenų, pasiskundžiau savo radiologei. O ji man sako: „Viskas gerai, Vida, gerai atrodai.“ „Negerai, – sakau. – Jėgų nėra, rankinuko nebepanešu.“ Tuomet ji pasiūlė paskaityti Erikos Umbrasaitės knygą „Vienos krūties istorija“. Erikos istoriją sekiau dar tuomet, kai ji sirgo, bet knygos paskaityti neprisiruošiau. O dabar skaičiau ją su jausmu, tarsi viskas būtų parašyta apie mane“, – dalinosi pašnekovė.

V. Gasauskienės nuotr.

Susirgusi pradėjo kalbėti apie moteriškumą

Liga Vidos neuždarė savo kiaute. Vos sustiprėjusi, ji nėrė į įvairias veiklas ir renginius. „Tai buvo spyris į užpakalį, priminęs, kad turime tik vieną gyvenimą. Todėl, ką galime padaryti šiandien – niekada neatidėliokime rytojui, nes jis gali ir neateiti“, – atviravo pašnekovė.

Anksčiau paskendusi darbuose ir artimiesiems tik po kelių dienų į žinutes atsakanti moteris šiandien randa laiko gyvenimui, šeimai, draugams ir to paties likimo žmonėms.

„Nebijokite apie savo diagnozę papasakoti draugams – jie padės išgyventi ligą. Ir nesijaudinkite dėl tokių dalykų kaip nulūžęs kulniukas. Juk tai – tokia smulkmena palyginti su galimybe gyventi“, – prieš ketverius metus šiuos žodžius ji ištarė plojančiai miniai po netradicinio spektaklio „Nenugalėtieji“ premjeros. Šiame spektaklyje perteiktos penkios onkologinių ligonių istorijos. Viena jų yra Vidos.

„Nuo tada turbūt ir išdrąsėjau pasakoti, kad sergu vėžiu. Iš pradžių buvau šiek tiek užsidariusi, nes ši liga visuomenėje stigmatizuojama. Džiaugiuosi, kad dabar požiūris keičiasi, jau žinoma, kad onkologinė liga yra sustabdoma ir išgydoma, tačiau tuo metu, kai žmonės sužinodavo apie mano ligą, jų žvilgsniai tarsi mane laidodavo. Aš tuomet išdidžiai iškeldavau galvą, tarsi sakyčiau – taip lengvai neatsikratysite manęs, esu pasiruošusi pakovoti už gyvenimą. Išdrąsėjusi pradėjau garsiau kalbėti apie moteriškumą ir 2019 metais dalyvavau Pabaltijo šalių konkurse „Mis Paletė“. Mat, išsaugojau ilgus plaukus. Nors iš pašalinių žmonių sulaukiau įvairių reakcijų, mane labai palaikė ir skatino nepasiduoti sesė ir likimo draugės. Todėl jaučiausi dalyvaujanti ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų vėžiu sergančių moterų. Galbūt jos patyrusios operacijas ir turi randus, per gydymą prarado plaukus, tačiau jokia liga nėra pretekstas nustoti mylėti save ir jokia liga negali atimti teisės džiaugtis gyvenimu, kurį vis dar turime, būti laimingomis, mylimomis ir gražiomis“, – ragino pašnekovė.

Pasak jos, gimti šioms įžvalgoms savotiškai padėjo jos pirmoji liga, per kurią ji suprato, kad didele dalimi mūsų savijauta priklauso nuo mūsų požiūrio į ligą – mes galime pasiduoti baimei arba priimti ligą ir nuspręsti gyventi toliau.

V. Gasauskienės nuotr.

Gyvenimu dalinasi su kitais

Daugybę metų dirbusi slaugytoja, Vida turi dovaną išklausyti savo pacientus. Tai jausdami, žmonės jai tiesiog natūraliai atsiveria. Šiuos atsivėrimus ji vadina „šviesuliais“ ir saugo kaip didžiausias vertybes. Noras padėti kitiems ją atvedė į savanorystės kelią. Pirmiausia ji atrado Pagalbos onkologiniams ligoniams asociaciją (POLA), o nuo praėjusių metų rudens, kaip asociacijos „Onkologinės ligos draugas“ vadovė dėmesį skiria savo krašte vėžiu sergantiems žmonėms.

Nors moteris galėtų ramiai gyventi savo gyvenimą, ji ir toliau gilinasi į medicininę literatūrą apie vėžį, dalyvauja mokymuose, kad šiomis žiniomis pasidalintų su sergančiaisiais, organizuoja jiems popietes ar susitikimus, dalinasi savo patirtimi, kviečia moteris išdrįsti dalyvauti moterims skirtuose renginiuose.

Liga – ne bausmė, o tiesiog patirtis, kuria esi apdovanota ir iš kurios gali gimti daug gražių dalykų.

Pernai prieš Kalėdas Vida pakvietė Plungės rajono žmones dalintis gerumu – padovanoti dovaną onkologiniam pacientui, o šiemet ragina prisidėti prie iniciatyvos „Džiaugsmas gyventi“. Vėžiu sergančius kraštiečius ji kviečia viešai dalintis savo istorijomis. Kad jas pasakodami dalyviai jaustųsi oriai, juos papuoš grožio meistrai, o gražiausias akimirkas įamžins fotografas.

Vidos patarimai

Vida pabrėžia, kad gydymosi metu reikia stiprybės, kantrybės, žinojimo ir susikaupimo.

„Nuoširdus patarimas neskaityti visko iš eilės ir kas po ranka papuola. Pradėkite nuo žingsnelių, kurie padeda išsiaiškinti sveikatos būklę ir ligos niuansus, bet apie tai kalbėkitės su gydančiu gydytoju. Tai jums sumažins įtampą, stresą, suteiks daugiau pasitikėjimo. Išmeskite iš galvos mintis, kurios tempia nuotaiką žemyn, stenkitės save apsupti teigiamais dalykais. Einant ligos keliu, būna momentų, kai dingsta jėgos, todėl labai svarbu suvokti, kad jums reikia aplinkinių pagalbos. Ne gėda jos prašyti.

Kalbėkitės su namiškiais. Aš nuo pat pradžių neslėpiau savo diagnozės nuo šeimos. Susėdome su vaikais, tuomet dar jaunuoliais, ir tiesiai pasakiau, kad man yra vėžys, bet pradedamas gydymas. Tai mus dar labiau suartino. Sergant vėžiu įvairių minčių kelia ne tik liga, bet ir savijautos, išvaizdos pokyčiai. Tampa lengviau, kai gali apie tai pasikalbėti. Aš kviesčiau bendrauti ne tik su artimaisiais, draugais, bet ir su to paties likimo žmonėmis“, – ragino moteris.

Gydantis atsiradusį laisvą laiką ji pataria išnaudoti mėgstamai veiklai, kuri ne išvargina, o suteikia poilsį mintims – išbandykite tai, apie ką svajojote anksčiau, bet nebūdavo tam laiko. Galima pradėti piešti, kurti rankdarbius, fotografuoti, auginti gėles. Kai pažiūrėjus į veidrodį, norisi suraukti nosį nuo matomo vaizdo, išsitieskite ir pagirkite save, kokios esate šaunios ir stiprios. Lūpas brūkštelkite mėgstamais lūpų dažais, išsitraukite gražiausius auskarus ir įsekite į ausis. Jokia liga neatima poreikio atrodyti gražiai.

„Mylėkite save. Mylėkite save pavargusią, randuotą, visokią. Dažnai girdžiu sakant moteris, kad visos nori būti tokios, kokios buvo iki ligos. Aš ilgą laiką irgi taip maištavau. Tačiau labai svarbu suvokti – kad aš – geriausia savo versija, kokia tik galiu būti šiandien. Kontroliuoti ligos aš negaliu, bet galiu kontroliuoti savo gyvenimo kokybę. Jei negaliu dėvėti vienokių rūbų, renkuosi kitokius. Jei negaliu daryti kai kurių darbų, galiu leisti artimajam manimi pasirūpinti ir paruoštą arbatos puodelį priimti ne kaip savo silpnumo, o kaip kito meilės ir atidumo gestą“, – tikino pašnekovė.

O silpnumo akimirkomis stiprybės ir nusiraminimo jai suteikia malda ir per ją atėjęs suvokimas, kad mes negauname patirčių, kurių negalėtume ištverti. Vadinasi, liga – ne bausmė, o tiesiog patirtis, kuria esi apdovanota ir iš kurios gali gimti daug gražių dalykų, galbūt padėsiančių ir kitiems atrasti motyvacijos gyventi orų gyvenimą ir niekada neprarasti vilties.

Inga Saukienė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.