Ką iš tiesų gali fitoterapija?

Padėti pasveikti? Jaustis geriau? Sušvelninti nemalonius ligos ar gydymo simptomus? O gal ir viena, ir kita? Ką reikėtų žinoti apie vaistažoles bei jų vartojimą sergant onkologine liga?

Absoliuti dauguma onkologinių ligonių kovos su vėžiu kelyje susiduria su daugybe nemalonių šalutinių gydymo poveikių. Ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kokio organo vėžys diagnozuotas ar koks gydymo metodas ar šių derinys parinktas. Onkologiniai pacientai paprastai kenčia dėl mažakraujystės, kuri sukelia intensyvų silpnumą. Tokia būsena turi įtakos ne tik gyvenimo kokybei, bet netgi ir gydymui, mat dėl bendro silpnumo dažnai reikia šį atidėti, didinti intervalus tarp chemoterapijos kursų ar sumažinti skiriamų vaistų dozę. O kur dar dingęs apetitas? Slenkantys plaukai. Susilpnėjusi organizmo imuninė sistema.

Ieškodami būdų, kaip pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, mokslininkai jau kuris laikas ieško alternatyvių natūralių medžiagų gamtoje, kurios netiesiogiai slopintų naviko vystymąsi bei plitimą, be to, stimuliuotų imuninį atsaką, kad organizmas būtų skatinamas su liga kovoti ir gyti pats. Kaip ir kiek gali padėti įvairūs augalai ir vaistažolės, pasakoja fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.

„Žudant vėžines ląsteles, reikėtų stengtis nenužudyti imuniteto, kad jis pajėgtų ir pats kovoti su priešu“, – primena fitoterapeutas V. Skirkevičius. Luko Balandžio/BNS nuotr.

Nuo seniausių laikų žmonės įvairias ligas gydydavo vaistais, pagamintais iš vaistinių augalų ar kitokių gamtos gėrybių. Vaistažolėmis buvo tikima ir pasitikima. Koks šiandieninis požiūris į tokį gydymosi būdą, ypač kai kalbama apie išties ypatingus – onkologinius – ligonius?

Turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris sužinojęs, kad jam – vėžys, neskubėtų kreiptis į gydytojus specialistus. Ir tai yra labai suprantama, sveikintina, normalu. Taip ir turi būti, nes žmogui nedelsiant reikalingas gydymas. Šiuolaikinei medicinai esant tokiai pažangiai, gydytojai parenka tinkamiausią onkologinės ligos gydymo būdą: operaciją, chemoterapiją, spindulinę terapiją, imunoterapiją ir pan. Tačiau sunaikinus vėžio židinį, kiek įmanoma ar visiškai išgaudžius po organizmą išplitusias piktybines ląsteles, žmogui būtina atgauti jėgas, sustiprinti imunitetą. Ir apskritai, žudant vėžines ląsteles, reikėtų stengtis nenužudyti imuniteto, kad jis pajėgtų ir pats kovoti su priešu. Šiuo atveju gali labai padėti vienokios ar kitokios vaistažolės bei jų mišiniai.

Be jokios abejonės, gydytojai onkologai į įvairių vaistažolių vartojimą gydant vėžį, ypač taikant chemoterapiją, žiūri labai rezervuotai, su savotišku įtarimu, netgi skepticizmu, nes labai sunku įvertinti, iš anksto nuspėti, kokia bus vieno ir kito gydymo tarpusavio reakcija. Tačiau nuo seno žinoma, kad kai kurie augalai turi daug antioksidantų, neutralizuojančių laisvuosius radikalus, pavyzdžiui: medetka, gyslotis, mėtos, ramunėlės, žemuogių antžeminė dalis, juodųjų serbentų lapai, avietės, ugniažolė ir kt. Mišiniai iš šių vaistažolių pasižymi uždegiminius procesus mažinančiu poveikiu, o vėžinės ląstelės kaip tik ir minta uždegimo metu išskiriamomis medžiagomis. Taigi, šie augalai gali būti labai paveikūs sergant. Mokslo įrodyta, kad tam tikri augalai yra stiprūs citostatikai, pavyzdžiui, plačialapė bergenija, kurie veikia panašiai kaip chemoterapija, t. y. neleidžia plisti vėžinėms ląstelėms po organizmą, jį tonizuoja, valo kraują ir pan.

Depositphotos nuotr.

Peršasi išvada, kad įprastai onkologiniams ligoniams taikomą gydymą bei fitoterapiją reikėtų derinti? Taip būtų galima pasiekti dar geresnių rezultatų.

Taip. Tačiau augalą, kad jis būtų naudingas, labai svarbu tinkamai surinkti, paruošti, dozuoti. Ne kiekvienas turime tam reikalingų žinių, gebėjimų.

Rytų medicinoje nuo seno onkologiniai susirgimai yra skirstomi į kelias grupes. Pirmajai priskiriami augliai, kurie kaip be jokios aiškios priežasties organizme atsiranda, taip ir išnyksta. Antrai grupei priskiriami genetiškai nulemti onkologiniai susirgimai. Trečia grupė – tai vėžio atvejai, kuriuos sukelia ilgalaikis nuolatinis stresas, nerimas, emocinis pervargimas, perdegimas. Na ir atskirą onkologinių susirgimų grupę sudaro tie, kuriuos nulemia neteisingas gyvenimo būdas, žalingi įpročiai.

Augalą, kad jis būtų naudingas, labai svarbu tinkamai surinkti, paruošti, dozuoti.

Gydant vėžį, kaip ir bet kokią kitą sudėtingą ligą, būtina žvelgti truputį plačiau. Kovojant su liga, padeda labai daug dalykų. Ne tik teisingai parinktas gydymas, inovatyvūs vaistai, vaistažolės, tačiau ir tikėjimas, teigiamos emocijos, pozityvus požiūris, geros mintys.

Ar tiesa, kad vaistinių savybių turintys augalai, jei jie neteisingai vartojami, užuot padėję, gali pakenkti?

Tikrai taip. Jokiu būdu nereikėtų užsiimti saviveikla, savigyda. Pati savigydos samprata yra neatsiejama nuo rūpinimosi savimi. Visiems žinoma, jog tinkamai maitindamiesi, užtikrindami poilsio bei fizinio aktyvumo dermę, neturėdami žalingų įpročių, rūpindamiesi savimi, galime tikėtis išvengti ligų ar jų komplikacijų, o kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, užklupus lėtinėms ligoms, jaustis geriau. Taip jau yra, kad nuo neatmenamų laikų žmonės gydėsi, prisižiūrėjo patys. Gydymosi tradicijos ir žinios būdavo perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas, su konkrečiais paaiškinimais, kaip vaistą (ar veikiau tinktūrą ar arbatą) dozuoti, kaip vartoti, nuo ko ji gali padėti ir pan. Šiandien informacijos, atrodytų, turime kur kas daugiau nei anksčiau, tačiau žinių, žinojimo, kaip teisingai pasirinkti vaistus, vaistažoles, kaip juos vartoti, mums nebepakanka. Ir kuo toliau, tuo labiau. Kodėl taip nutinka? Atsakymas paprastas – tikrosios žinios pasimeta informacijos sraute, o kažkur skaitmeninėje realybėje ar socialiniuose tinkluose perskaitytas pažadas, kad vienas ar kitas preparatas, gydymo metodas ar būdas padės stebuklingai pasveikti, vilioja kur kas labiau nei gydytojo specialisto nuoseklus aiškinimas, kokios yra tikros ligos priežastys bei kokie turėtų būti esminiai gydymo žingsniai, kada ir kaip gali padėti vaistažolės.

Depositphotos nuotr.

Sergant onkologine liga ir nusprendus vartoti vaistažoles, pirmiausia būtina pasitarti su gydančiu gydytoju. Renkantis vaistinius augalus, labai svarbu atminti, kad kur kas efektyviau vartoti ne vieną kurį nors augalą, bet jų mišinį, mat mišinyje esančios žolės bus ne tokių didelių dozių, kokios būtų, jei jas vartotume po vieną, taigi, bus mažesnė apsinuodijimų tikimybė. Pavyzdžiui, ugniažolė. Ši ypatinga žolė padeda kovoti su vėžinėmis ląstelėmis, veikia kepenis, gerina tulžies išsiskyrimą, pasižymi ne tik skausmą, spazmus malšinančiu, bet ir priešvėžiniu poveikiu. Tačiau šis augalas, nežinant tikslių jo dozių, – nuodingas. Ugniažolę geriausia vartoti su kitais augalais (pavyzdžiui, medetka, gysločiu), tuomet sustiprinamas jos priešvėžinis veikimas, o kartu apsisaugoma ir nuo nuodingo šalutinio poveikio.

Vaistažolių mišinį (beje, panašų poveikį turinčių augalų arbata ir skanesnė) reikėtų rinktis kryptingai ir kartu atsakingai, pasitarus su kvalifikuotu fitoterapeutu. Jis padės pasirinkti tinkamiausią mišinį, paaiškins, kaip dozuoti. Pavyzdžiui, kai kurie augalai, kaip jau minėjau prieš tai, yra stiprūs citostatikai (vaistai, vadinami citostatikais, vartojami vėžiui gydyti). Tai plačialapė bergenija, juodasis beržo grybas, gyslotis, ugniažolė, jonažolė. Jie, kaip ir chemoterapija, padeda kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Kitų augalų, tokių kaip debesylo, pelyno, apynio ir pan. mišinys gali padėti sureguliuoti hormoninę pusiausvyrą. Dar kiti augalai, tarkime, margainis, smiltyninis šlamutis, paprastoji takažolė, dirvinis asiūklis, ramunėlė ir pan. saugo kepenis, gerina žarnyno, inkstų veiklą. Bruknė, svilarožė, saldynmedis, rasakila mažina patinimus. Sergant ypač svarbu atstatyti vitaminų ir mineralų balansą organizme, tai padaryti padeda dilgėlė, šaltalankis, avižos, šermukšniai, erškėtuogės, gyslotis. Kokybiškai išsimiegoti gali padėti melisa, mėta, medetka, ramunė, levanda, avižų žolė, sukatžolė, valerijonas, apynys, amalas.

Norint sulaukti ilgalaikio poveikio, gydytis žolelėmis reikėtų du tris mėnesius.

Būtina atminti, kad gydomų vaistažolių arbatų dozavimui įtakos turi keli dalykai. Pavyzdžiui, norime sveikatintis ar gydytis. Pirmuoju atveju reikės trijų keturių puodelių per dieną, antruoju penkių šešių. Sausos žaliavos norma per dieną – 5 g (tai vienas valgomasis šaukštas į miltelius sutrintų žolelių), o geriant šviežias žoleles, jų reikia 5 kartus daugiau – kelių saujų. Norint sulaukti ilgalaikio poveikio, gydytis žolelėmis reikėtų du tris mėnesius, o dažnai fitoterapija trunka apie metus ir ilgiau. Vartojant vaistinius augalus, būtina daryti pertraukas. Jų dažnis, trukmė priklauso nuo to, kokio augalų ar augalų mišinio arbata vartojama. Taigi, niuansų daug, tad viską reikėtų aptarti su specialistu.

Noriu atkreipti dėmesį, kad nereikia aklai tikėti, kad viena ar kita vaistažolė, jų mišinys veiks tarsi burtų lazdelė ir dermėje su gydytojų onkologų paskirtu gydymu padės lengvai bei greitai išgyti. Kažkam galbūt taip. O štai kitam vaistiniai augalai padės jaustis geriau, sumažins nemalonius simptomus, leis lengviau išbūti tą laiką su liga. Ir tai yra labai daug.

Aistė Veismanaitė