Būti gaujos nariu – kodėl šunys mums padeda sveikti?

Susirgusi vėžiu, mažai ieškojau emocinės ir motyvacinės pagalbos, nes visa tai radau namuose. Anksčiau apie tai, kokį lobį turiu, net nesusimąsčiau. Bet, kaip sakoma, – tikrus draugus pažinsi bėdoje. Tad šį kartą noriu papasakoti apie ne mažiau svarbius artimiausios aplinkos narius – šunis. Mano afganų kurtas Bardas ir airių seteris Bergamo šildė kojas, kada nuo vaistų jas plėšė skausmai, ir budėjo šalia, kai buvo labai bloga po chemoterapijos. Kodėl jie elgėsi taip, tarsi viską jaustų ir suprastų? Iš kur ta jų empatija ir žinios, kaip padėti? Kaip sako Kaniterapijos asociacijos valdybos narė prof. Vilmantė Pakalniškienė – jie tiesiog nepaliko savo gaujos nario bėdoje, o tokį jų elgesį lėmė net keli veiksniai.

Šunys pirmiau suuodžia ligą, nei ją pastebime mes

Kai imame kalbėti apie šunis su mokslininkais, pirmiausia jie akcentuoja uoslę. Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje padaugėjo tyrimų, įrodančių, kad šunys uodžia tam tikrus vėžio tipus ir kitus žmogaus organizmo pakitimus, dėl kurių reikia sunerimti. Ar mano šunys žinojo, kad sergu vėžiu, sunku pasakyti, nes greičiausiai liga prasidėjo anksčiau, nei šie du gražuoliai atsirado mūsų namuose. Tačiau, grįžusią po chemoterapijos, o vėliau po operacijos ir radioterapijos, šunys mane kaskart atidžiai uostydavo ir nusičiaudėdavo purtydami galvas, tarsi parodydami, kad tai, ką jie uodžia jiems visai nepatiko.

„Uoslė yra stebuklingas dalykas. Šunys pirmiausia uosle pajaučia chemines reakcijas, kurios vyksta mūsų organizme. Jie užuodžia, kad kažkas negerai greičiau, nei tai suvokiame patys ar gali nustatyti specialistai. Jie jaučia net ir tai, kad mumyse išsiskiria daugiau adrenalino. Mes tik po kelių minučių galime suvokti, kad bijome, nerimas spaudžia krūtinę, tačiau gyvūnai apie šias fiziologines reakcijas sužino gerokai anksčiau. Šuo lygiai taip pat puikiai žino, kad jums skiriami medikamentai, nes jie skleidžia šuniui uodžiamą specifinį kvapą“, – sako Kaniterapijos asociacijos valdybos narė, profesorė V. Pakalniškienė.

„Šuo vado niekada nepaliks, stengsis jam įtikti, mokytis ir prisitaikyti prie jo ir naujų situacijų“, – sako prof. V. Pakalniškienė. Vilniaus universiteto nuotr.

Pasak jos, šuo puikiai susieja kvapus su šeimininko elgesiu ir veiksmais. Jeigu uodžiamas vaistų kvapas ir šeimininkas jaučiasi silpnai, šuo išmoksta jį atjausti ir vietoje žaidimų renkasi budėti prie šeimininko. Ir atvirkščiai, kada šuo jaučia įprastus kvapus, jis ir elgiasi įprastai.

„Yra tradiciniai kvapai, su kuriais šuo užaugo, priprato prie atitinkamos darbotvarkės. Už tai jis žino, iš kur mes ateiname, ką veikėme. Taip pat jis jaučia, kad šita diena bus kitokia, nes jis vertina staiga atsiradusius naujus kvapus, pavyzdžiui, dėl vaistų“, – pasakoja V. Pakalniškienė.

Tada, kai šunys užuodžia ir tokiu būdu išsiaiškina, kas su mumis vyksta, jie siekia, arba atvirkščiai – nesiekia jokios veiklos su šeimininku, o tiesiog ateina prigulti šalia ir būna geriausios seselės.

Kontaktas su šuniu lygu laimės ir motyvacijos hormonų fabrikui

Profesorė pastebi, kad šuo per ligą ne tik privers pasivaikščioti gamtoje, pabendrauti su kitais žmonėmis, kuriuos sutinki bevaikščiodamas, bet ir padės prisigaminti sveikti reikalingų medžiagų: „Kai glostome arba žaidžiame su augintiniu, mūsų smegenyse vyksta tam tikri neurotransmiterių pakitimai. Tai reiškia, kad gaminasi daugiau tam tikrų cheminių medžiagų. Pavyzdžiui, dopaminas, kuris padaro mus laimingesnius. Jis gaminasi, kai sportuojame, valgome šokoladą, o taip pat – būname su gyvūnu. Arba oksitocinas. Jis yra mūsų meilės hormonas, suteikiantis palaimos jausmą, skatinantis rūpintis kitais. Bendraudami su gyvūnais pasididiname oksitocino kiekį. Dėl tos pačios priežasties padaugėja ir serotonino. Jis vadinamas laimės hormonu ir yra susijęs su mūsų motyvacija, su noru daryti geriau, kovoti ir sveikti, o kad tai padeda gyti, jau nebekelia abejonių.“

Pagalba po chemoterapijos. Asmeninio albumo nuotr.

Pasak V. Pakalniškienės, yra tyrimų, kurie atskleidžia, kad gyvūnai mažina kraujo spaudimą, kortizolį, normalizuoja širdies darbą. Svarbiausia, anot jos, kad hormonų kaita vyksta ir šuns smegenyse.

„Tad kiekvienas gauna savo malonumą. Gyvūnas siekia malonumo, o jo buvimas šalia padeda žmogui sveikti. Onkologija susijusi su dideliu nerimu ir baimėmis, jas taip pat padeda sumažinti šuns buvimas šalia. Ši simbiozė vyksta ir su kitais šiltakraujais gyvūnais, kurie gyvena žmogaus namuose, kurie glostomi, būna šalia“, – pasakoja profesorė ir sako, kad gyvūnų vaidmenį per ligą galime vertinti ne tik iš cheminių virsmų pusės, bet ir labai pragmatiškai. Šunų temperatūra yra apie 38 laipsnius, kačių dar aukštesnė ir ji yra pastovi. Kai dėl gydymo žmogui darosi šalta, krečia drebulys, keturkojo bičiulio šiluma gali būti labai naudinga.

Gaujos nario, ypač vado, šunys niekada nepaliks

Šuo nori įtikti šeimininkui, nesvarbu, koks jis būtų. Šuniui jo šeimininkas bus brangiausias sutvėrimas. Daug kas sako, kad šuo empatiją paveldėjo iš vilkų, kurių gyvenimas gaujoje geriausiai iliustruoja rūpestį vienas kitu. Vilkas nepaliks gaujos nario nelaimėje. Šuo taip pat. Ar galima tai kažkaip paaiškinti moksliškai?

„Rūpinimasis silpnesniu šunims nėra svetimas. Šeima, kurioje gyvena šuniukas, jam yra gauja. Tik ji kitokia, išplėstinė, kurią sudaro nebūtinai tos pačios rūšies gyvūnai. Kai gauja visi kartu – jiems gerai, jei vieno trūksta, jaučia nerimą, kad ir kiti šeimos nariai nedingtų, – aiškina V. Pakalniškienė ir papildo, jog šunys labai jaučia, kas šiuo metu yra silpnesnis gaujoje. – Šuo yra lojalus savo gaujai, ypač – gaujos vadui. Šuo vado niekada nepaliks, stengsis jam įtikti, mokytis ir prisitaikyti prie jo ir naujų situacijų. Todėl jeigu susirgę galime pasirūpinti šunimi, jis ne tik praskaidrins blogą nuotaiką, išsklaidys nerimą, bet ir privers geriau jaustis. Tai didelis gyvūno nuopelnas, kad bendraudami, nors ir nesuprasdami vieni kitų kalbos, sulaukiame iš jo daug paguodos. Situacija panaši į tą, kai kartais mums artimi žmonės neranda paguodos žodžių, bet jiems užtenka apkabinti, kartu pasėdėti ir diena prašviesėja. Taip ir šuo, visą laiką būdamas šalia, mums sukelia panašius jausmus.“

Depositphotos nuotr.

Ar įsigyti šuniuką jau dabar?

Dar vienas jau minėtas šuns turėjimo privalumas – priverstiniai pasivaikščiojimai gryname ore. Man tai buvo labai gerai, nes iš karto pagerėdavo nuotaika, nurimdavo pykinimas, diena pasidarydavo prasmingesnė. Kad pasivaikščiojimas su augintiniu veiktų kaip nusiraminimo priemonė, turime žinoti daugiau. Pasak profesorės, žaluma ir gamta tiek nepadės, jei vaikščiosime su ausinuku ar kalbėsime telefonu.

„Jei žmogus, būdamas lauke, užsiima tik savo augintiniu – žaidžia, bendrauja, meta jam pagalį – toks pasivaikščiojimas suteiks dar daugiau naudos. Judėjimas, oras, žaluma ir sugebėjimas jaustis čia ir dabar padės nuslopinti nerimą, negalvosite apie žiauriausius scenarijus, kurie susiję su jūsų liga, ir tai taps jūsų žemėjančio kortizolio, o kartu ir – nerimo mažėjimo priežastimi“, – sako V. Pakalniškienė.

Tikriausiai daugelis jau pamanėte, kad norėtumėte augintinio dabar. Tačiau, jeigu jo neturėjote iki šiol, bet susirgę norite įsigyti, gerai apie tai pagalvokite. Žinoma, liga ligai nelygi, tačiau negalima pamiršti ir gyvūno gerovės. Taip pat profesorė atkreipia dėmesį, jog sergančiam šeimininkui ryšys su augintiniu turės didesnę naudą, jeigu augintinis bus socializuotas.

Jeigu susirgę galime pasirūpinti šunimi, jis ne tik praskaidrins blogą nuotaiką, išsklaidys nerimą, bet ir privers geriau jaustis.

„Pirmiausia to reikia, kad per ligą gyvūnas netaptų našta. Po chemijos ir radiacijos būna įvairių reakcijų, kur būni pavargęs, neturi jėgų, būna labai bloga ir gyvūnas gali nesuprasti, kas vyksta. Jei šuo ne socializuotas, gyvenimas kartu gali apsunkti, ypač jei jis neįsileidžia kitų asmenų į namus arba sunku su juo vaikščioti, jis tampo šeimininką į visas puses. Taip pat naujas gyventojas namuose gali sukelti papildomų rūpesčių, kurie gali apsunkinti sergančiojo dienotvarkę, todėl prieš įsigyjant šuniuką, reikia gerai pagalvoti, kas juo rūpinsis“, – sako ji.

Po susitikimo ir pokalbio su profesore Vilmante Pakalniškiene į savo amsius ėmiau žiūrėti su dar didesne meile. Šiandien jiems atsidėkosiu ilgais žaidimais ir ypatingais skanėstais. Juk gaujos nariai rūpinasi vieni kitais.

Dalia Vencevičienė