Gydytoja E. Juodžbalienė savo pavyzdžiu rodo, kokius stebuklus daro gyvenimo būdo pokyčiai

LSMU Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytojai onkologei chemoterapeutei Editai Juodžbalienei per 40 darbinės patirties metų teko ne tik matyti pačių įvairiausių vėžio atvejų, bet ir pačiai patirti rimtą iššūkį, susijusį su sveikata. Maždaug prieš 10 metų ji svėrė 120 kg, jai buvo diagnozuota apie 10 lėtinių ligų. Skamba neįtikėtinai, nes šiandien Edita jaučiasi visiškai sveika, yra aktyvi, paskaitas visuomenei skaitanti sveikuolė ir aistringa žygeivė, per dieną galinti nueiti net 40 km. Tradicinį gydymą derinti su gyvenimo pokyčiais ji skatina ir savo pacientus. Beje, POLA bendruomenė 2023 metais gydytoją E. Juodžbalienę įvertino nominacija  „Už profesionalumą ir empatiją“ ir įteikė jai padėkos statulėlę.

Profesijos pasirinkimu neabejojo

Savo būsimą profesiją ji žinojo dar pirmoje klasėje. Meilė medicinai jos šeimoje buvo perduodama iš kartos į kartą – medikai buvo ir senelis, tėtis ir mama, o šiuo metu šeimoje – net trys onkologai.

„Tėvai nenorėjo, kad stočiau į mediciną. Mama turėjo stiprią alergiją, tad jie manimi labai rūpinosi ir siūlė rinktis Žemės ūkio akademiją – bent jau kvėpuočiau švariu oru. Bet aš savęs neįsivaizdavau niekur kitur, tik medicinoje. Kai baigiau mokslus, galėjau rinktis iš dviejų paskyrimų – onkologija arba greitoji medicinos pagalba. Kadangi dirbti greitojoje nenorėjau, pasirinkau paskyrimą į Kauno onkologinę ligoninę. Likus mėnesiui iki darbo pradžios nuvykau apsižiūrėti. Per studijas onkologijai skirta labai mažai dėmesio, tad nelabai supratau, ką turėsiu veikti. Man iš karto parodė pačius sunkiausius pacientus. Kai kurie jų man stovi akyse dar ir šiandien, po 40 metų. Taip siekė mane išgąsdinti – jeigu norėsiu pabėgti, kad bėgčiau iš karto, o ne tada, kai pradėsiu dirbti. Ta vieta buvo likusi laisva, nes prieš mane dirbęs žmogus kaip tik pabėgo. Tačiau aš neišsigandau“, – prisimena pašnekovė.

Pacientės, kurioms prieš kelis dešimtmečius diagnozuotas krūties vėžys, net ketvirta stadija, gyvos iki šiol ir vartodamos medikamentus gyvena visavertį gyvenimą.

Lygindama vėžio gydymą tuo metu ir dabar, medikė pabrėžia, kad tai du sunkiai palyginami etapai. Tuo metu nebuvo nei pakankamai mokslo žinių, nei vaistų pasirinkimo, todėl pasitaikydavo daug išplitusių atvejų. Šiandien situacija jau visiškai kitokia – gydymas gerokai pažengęs ir labai efektyvus. Kita vertus, ir tuomet pavykdavo pasiekti gerų rezultatų. Kaip pati prasitaria, sunkiai būtų ištvėrusi šioje srityje, jeigu nebūtų mačiusi ir daug sėkmingų atvejų. Jos pacientės, kurioms prieš kelis dešimtmečius diagnozuotas krūties vėžys, net ketvirta stadija, gyvos iki šiol ir vartodamos medikamentus gyvena visavertį gyvenimą. Tai reiškia, kad vėžys tampa lėtine liga.

„Susirgai – ir iš karto inventorizuoji visą savo gyvenimą: ką ir kiek gali pakeisti, ir tai darai“, – pataria gydytoja onkologė chemoterapeutė E. Juodžbalienė. Asmeninio albumo nuotr.

45-erių jau turėjo 10 diagnozių

Tačiau, maksimaliai pasinėrusi į pacientų gelbėjimą, E. Juodžbalienė, kaip prisipažįsta, pamiršo save. Jos tuometinio gyvenimo būdo pasekmės sveikatai buvo katastrofiškos.

„Daugelis mano, kad mes, gydytojai, esame sveikesni už savo pacientus ir mūsų ligos nekankina. Deja, taip nėra. Netgi, sakyčiau, atvirkščiai: medikų gyvenimo būdas, darbo ir poilsio, miego, mitybos režimas yra antipavyzdys, kaip reikėtų gyventi. Po įtemptos darbo dienos parėjusi namo, valgydavau nesustodama, kad užvalgyčiau visą susikaupusį stresą. Ir net nepastebėjau, kaip svoris išaugo iki 120 kg. Nesirūpinau, nei kaip atrodau, nei kaip jaučiuosi. Būdama 45-erių, jau buvau pasiekusi savo sveikatos dugną. Nė kiek neperdedu – esu ir reanimacijoje gulėjusi, dėl širdies problemų prireikė zondavimo, sirgau diabetu. Jeigu nieko nebūčiau keitusi savo gyvenime, šiandien manęs čia jau tikrai nebūtų“, – atviravo pašnekovė.

Tuo metu kaip tik labai pablogėjo ir jos mamos sveikata – buvo išsemtos visos gydymo galimybės ir likusi tik slauga. Kad padėtų mamai, E. Juodžbalienė atsigręžė į alternatyviąją mediciną ir fizinį aktyvumą. Sveikatindama mamą, mokėsi ir pati. Savo nuostabai pamatė, kad šios priemonės veikia ir padeda joms abiem. Rezultatas stulbino – per keletą metų dingo beveik visos ligos. Judėjimas ir dabar yra neatsiejama E. Juodžbalienės gyvenimo dalis. Medikė yra entuziastinga žygeivė – kasmet keliauja „Camino Lituano“ keliu – per dieną gali nueiti per 40 km. Šiandien medikei 62 metai, bet ji jaučiasi ir atrodo geriau, nei tuomet, kai buvo 45-erių.

Asmeninio albumo nuotr.

„Visada einu viena, nes man reikia pabūti tyloje. Darbe tenka daug bendrauti, todėl labai išsitaškau. Ėjimas man padeda save surinkti, atstatyti vidinę pusiausvyrą. Man gera visą dieną eiti tylint, kai esu tik aš ir gamta. Nors fiziškai, aišku, pavargstu, protas nuostabiai pailsi. Pradėjau tokius pasivaikščiojimus nuo trijų dienų, dabar galiu eiti ir penkias paras. Man tai reiškia buvimą čia ir dabar. Kasdienybės bėgime pametame save, nejaučiame nei kūno, nei emocinės būsenos. Matome visus kitus, bet nematome savęs. Kai sugrįžtame į save, įsijungia „vidinis daktaras“: pradedame girdėti visus kūno siunčiamus signalus, greičiau pastebime pokyčius ir į juos sureaguojame. Apmaudu, kai žmonės taip nepastebi savęs, kad ateina jau su išorėje išopėjusiais navikais, kurių nepastebėti neįmanoma. Tenka girdėti: „Pusę metų kraujavau, pusę metų skaudėjo šoną, krito svoris, bet tik dabar prisiruošiau ateiti, nes neturėjau laiko pasirūpinti savimi, rūpinausi kitais.“ Jeigu žmonės atidžiau stebėtų savijautą, tokių dalykų nebūtų. Prisiminkime, kad artimiausias mums žmogus esame mes patys. Dar prieš kelis tūkstančius metų ajurvedos medikai patarė – kad galėtum pasirūpinti kitais, pirmiausia reikia pasirūpinti savimi“, – dėsto medikė.

Kuo ypatingas holistinis požiūris į žmogų

Susigrąžinusi sveikatą, E. Juodžbalienė šalia savo profesijos pradėjo domėtis alternatyviais gydymo būdais: baigė keletą kineziterapijos ir mitybos kursų, masažo kursą, mokėsi ajurvedos ir kinų medicinos, vaikščiojo į ekspedicijas su biologais, nes trūko žinių apie augalus. Šiandien žiniomis apie sveikos gyvensenos naudą ji dalijasi skaitydama paskaitas sveikatingumo stovyklose, pacientų susibūrimuose, konferencijose, atsako į klausimus ir negaili patarimų pacientų grupėse socialiniuose tinkluose, taip pat savo patirtį šioje srityje yra sudėjusi į dvi knygas visuomenei ir dvi patarimų knygeles Pagalbos onkologiniams ligoniams organizacijai (POLA).

„Mes, gydytojai, patys turime tikėti tuo, ką patariame pacientams. Ligoniui nepasakysi „laikykis dietos“, kai pati sveri 120 kg, arba „tu judėk“, kai pati vos paeini. Man ilgai neatrodė svarbu judėti, o nuo nejudrumo mūsų raumenys atrofuojasi, kenčia sąnariai. Be to, kai silpsta raumenys, silpnėja ir kraujotaka. Visa tai turi tiesioginį poveikį sveikatai. Galiausiai per judėjimą reguliuojame savo emocijas, įveikiame stresą. Stresas kartais kyla dėl objektyvių priežasčių, kartais – dėl subjektyvių, tačiau dažniausiai problemos nėra tokios didelės, kad dėl jų reikėtų taip gadinti savo sveikatą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotr.

Sveikos gyvensenos įgūdžiai, pasak jos, turėtų būti ugdomi visuomenėje jau nuo vaikystės, tačiau mokykloje vaikai verčiami iškalti formules, kurių gyvenime galbūt niekada neprireiks, o sveikata, kuri bus svarbi visą gyvenimą, palikta likimo valiai. Sveikata susirūpiname tik tuomet, kai susergame. Pasitaiko, kai suaugęs žmogus nežino, nei kur yra blužnis, nei kad prostatą turi tik vyrai.

Norint pasveikti, labai svarbi motyvacija.

„Kol viskas su sveikata gerai, manai, kad esi geležinis, bet su metais išsenka kompensaciniai organizmo mechanizmai ir susiduri su situacija, kai medicina negali šimtu procentų padėti. Tuomet pradedi domėtis močiučių receptais, alternatyviais gydymo metodais ir pamatai, kad čia slypi neatrasti dirvonai. Tūkstančių metų alternatyvios terapijos patirtis – pati ilgiausia „klinikinė studija“, kuri išgrynino efektyviausius gydymo būdus. Ji paremta žmogaus ir gamtos stebėjimu. Turint omeny, kad žmogus yra gamtos dalis, priemonės iš gamtos jam tikrai yra efektyvios. Todėl man priimtiniausias holistinis požiūris į žmogų“, – svarsto medikė.

Atradusi judėjimo naudą, pašnekovė juokauja, kad šiandien, jeigu reikėtų rinktis profesiją, ji, ko gera, studijuotų kineziterapiją, nes jau supranta: gerą sveikatą užtikrina ne tabletė, o dėmesys kūnui – judėjimas, sveika mityba ir emocinė būklė. Už šį dėmesį kūnas visada atsidėkos geresne sveikata.

Asmeninio albumo nuotr.

Pats žmogus gali pakeisti ligos eigą

Pasak medikės, didele dalimi nuo mūsų priklauso ne tik ligos išsivystymas, bet ir pasveikimas. Todėl vėžys nėra nuosprendis, o tik ženklas, kad būtina iš esmės keisti savo gyvenimą.

Mokslo įrodyta, kad vėžio išsivystymą genetika lemia labai nedidele dalimi – skirtingais duomenimis, nuo 8–10 iki 20 proc. Dar keletą procentų sudaro didėjantis aplinkos užterštumas, kurio dažniausiai negalime kontroliuoti, tačiau likusi sveikatos dalis priklauso nuo mūsų – kiek judame, ką valgome, kaip susitvarkome su patiriamu stresu ir kiek žinių turime apie emocijų valdymą. Pasak E. Juodžbalienės, jeigu žmogus, net gerokai pagyvenęs, bent jau atsikels nuo sofos ir kasdien nueis 6–8 tūkst. žingsnių, jis gali labai pakeisti savo savijautą.

„Kai moterys suserga, jos labai dažnai pakeičia gyvenimo ritmą, nustoja gyventi tik dėl šeimos, vaikų, karjeros ir pradeda rūpintis savimi. Jos deda daug pastangų, kad pasveiktų. Labai svarbu, kad ir gydytojai jas palaikytų, paskatintų. Moterys klausia, kaip maitintis, kiek judėti, kokius papildus vartoti, o išgirsta atsakymą, kad šalia paskirto gydymo nieko keisti nereikia. Deja, gydytojai dažnai neturi alternatyvios medicinos žinių ir negali joms daug patarti, nes jau nuo antro kurso mokosi apie ligas, o apie sveikatinimą per studijas praktiškai nekalbama. Tačiau tarptautinėse krūties vėžio rekomendacijose aiškiai parašyta – susirgus ir net pasveikus rekomenduotinas sveikas gyvenimo būdas, svorio korekcija, judėjimas. Įrodyta, kad toms moterims, kurių KMI didesnis nei 30, didesnė rizika krūties vėžiui atsinaujinti ar mirti nuo ligos progresavimo. Be to, pakeitus gyvenimo būdą mažėja gretutinių ligų, vadinasi, teks gerti mažiau vaistų, kurie turi šalutinių poveikių. Tai mokslinis atsakymas visiems tiems, kurie mano, kad sporto, judėjimo ir kitų sveiko gyvenimo veiksnių reikšmė sveikatai pervertinama“, – sako E. Juodžbalienė.

Asmeninio albumo nuotr.

Pasak jos, kuo mūsų organizmas bus švaresnis, kuo geriau funkcionuos, tuo didesnė pasveikimo ir tuo mažesnė ligos atsinaujinimo tikimybė.

„Kad būtų dar aiškiau, įsivaizduokite akvariumą. Jeigu ląsteles palygintume su žuvytėmis, o tarpląstelinę terpę organizme – su vandeniu baseine, juk yra skirtumas, kur plaukioja žuvytės – švariame vandenyje ar pelkėje. Palaikyti organizmo švarą reikia tam, kad nepaliktume priežasčių, kurios galbūt galėjo lemti vėžio atsiradimą. Paprastai vėžys neišsivysto tik dėl vienos priežasties, jo atsiradimą lemia daugybė rizikos veiksnių, o šis procesas gali trukti kelis dešimtmečius. Nesakau, kad tai suveiks šimtu procentų, kartais vėžys taip greitai vystosi ir būna toks agresyvus, kad nespėji paskui bėgti, bet žmogus vis tiek jausis dėjęs pastangas, padaręs viską, kas nuo jo priklauso. Ir išvengs savigraužos: „Jeigu būčiau tai ir tai padaręs, galbūt dabar būtų kita situacija.“ Visada sakau – darykite viską, ką galite, kad vėliau nereikėtų gailėtis, nes antro šanso gali ir nebūti. Susirgai – ir iš karto inventorizuoji visą savo gyvenimą: ką ir kiek gali pakeisti, ir tai darai“, – pataria pašnekovė.

Patarimas, kaip pasiruošti vizitui

E. Juodžbalienė pabrėžia dar vieną svarbų dalyką: norint pasveikti, labai svarbi motyvacija. Neužtenka klusniai vykdyti visų gydytojo rekomendacijų vien tik todėl, kad jis liepė. Būtina atrasti vidinę motyvaciją, kuri skatins dėti pastangas net tuomet, kai bus sunku.

„Man tik liūdna, kad per pastarąjį dešimtmetį santykiai tarp gydytojų ir pacientų labai pasikeitė. Anksčiau žinodavau ne tik visų savo pacienčių vardus, bet pažinodavau ir jų šeimos narius, vaikus. Gydytojas buvo jiems visiems patarėjas. Dabar gydytojas yra paslaugos teikėjas, o tai skatina formalų santykį. Kita vertus, jeigu vizitui turėtume daugiau laiko, galėtume užmegzti šiltesnį santykį, įtikinti žmogų laikytis rekomendacijų, jeigu jis abejoja jomis. Dabar nespėjame paaiškinti net to, kas būtina. Norint pacientui išdėstyti, ką jis turėtų žinoti apie savo ligą, reikėtų 2–3 valandų, o mes turime 15–20 minučių, per kurias reikia spėti papasakoti apie gydymą, vaistus, apie kuriuos žmogus neturi supratimo, apie šalutinius reiškinius, kurių gali būti tūkstantis ir vienas, ir pan. Kai žmogų per trumpą laiką užlieja tokia informacijos lavina, natūralu, kad jam galvoje viskas susimaišo, jis dar labiau sutrinka. Jeigu man pasakotų apie tilto statybą, aš jau po penkių minučių nelabai ką prisiminčiau, nes apie šią sritį nieko neišmanau“, – svarsto pašnekovė.

Todėl, ruošiantis vizitui pas gydytoją, ji pataria padaryti namų darbus: šiek tiek pasiskaityti apie ligą ir susirašyti klausimus. Tuomet ir gydytojui aiškiau, ko pacientas nežino, ir nuo kurio atskaitos taško pradėti kalbėti.

Inga Saukienė