Krūties vėžys paskatino Justiną nebeatidėlioti gyvenimo: „Gyvenimą reikia gyventi“

Inovacijų laboratorijos „Future Leadership“ įkūrėja ir vadovaujanti partnerė. Mokymų programos „Health Tech Accelerator“ įkūrėja ir organizatorė. Inovacijų ekspertė. Atrodytų, norint pasiekti tokių profesinių aukštumų, reikia geležinės sveikatos ir maksimalaus atsidavimo. Tačiau Justina Klyvienė, dar ir trynukų mama, savo karjeros šuolį padarė susirgusi agresyvia krūties vėžio forma. Šiandien ligą moteris vadina geriausiu jai gyvenime nutikusiu dalyku.

Diagnozę pripažino ne iš karto

Trigubai neigiamo krūties vėžio diagnozę Justina išgirdo prieš penkerius metus – 2019-aisiais. Veikli moteris gyveno aktyviai, buvo pasinėrusi į savo profesinius iššūkius, todėl į krūtyje atsiradusį skausmą ilgai nekreipė dėmesio. Tiesiog neturėjo kada apie tai galvoti.

„Profilaktiškai buvau pasidariusi vėžio žymenų tyrimus, kurie buvo normos ribose, tad jaučiausi visiškai rami. Tačiau kartą bežaidžiant su vaikais vienas iš trynukų man užgavo tą vis pamaudžiančią krūtį. Suskaudo taip, kad visgi nusprendžiau ją pasitikrinti. Po echoskopijos iš karto gavau siuntimą vykti į Nacionalinį vėžio institutą, nes specialistui nepatiko krūties vaizdas. Tačiau savo nuomonę jis pasakė švelniai ir labai negąsdino, esą dėl šventos ramybės reikėtų pasitikrinti. Tačiau man iš karto kilo atmetimo reakcija: „Tik ne tai!“ Ta įstaiga kėlė baimę. Todėl užsirašiau pas kitą gydytoją privačiai. Gal pirmas specialistas suklydo, gal perdeda ir nieko blogo toje krūtyje nėra. Vizito teko mėnesį palaukti, tačiau buvau visai rami. Priėmęs gydytojas dirbo ir Nacionaliniame vėžio institute. Kai jis mane apžiūrėjo, pamatė tyrimų duomenis, labai griežtai pasakė – rytoj ryte turiu būti pas jį institute, kad atliktų išsamesnius tyrimus“, – prisiminė pašnekovė.

„Sirgdama pradėjau labai vertinti tai, ką turiu, kaip gyvenu, nes supratau, kad nesame nemirtingi. Vadinasi, turime užsiimti tik tuo, kas mums patinka“, – įsitikinusi J. Klyvienė. Irmanto Gelūno nuotr.

Tuomet ir įsisuko gydymosi ratas. Moteris prisipažįsta – išgirdusi diagnozę, pirmosiomis dienomis jautėsi labai sutrikusi. Kai užgriūna lavina naujos informacijos, sunku susigaudyti, ko griebtis, nuo ko pradėti, ką dabar galima daryti, o ko negalima. Tačiau paaiškėjus gydymo planui, ji nusiramino. Kaip pati sako, labai pasitikėjo medikais ir šiuolaikine medicina, atmesdama visus mokslu nepatvirtintus patarimus.

„Įvairių patarimų sulaukdavau labai daug. Visus juos susirašydavau ir, atvykusi pas gydytoją, perklausdavau. Aš taip pasitikėjau savo gydytoja, kad dariau tik tai, ką ji man patardavo“, – teigė Justina.

Ši strategija pasiteisino. Po vienų metų intensyvaus gydymo – 16 chemoterapijų kurso, krūties mastektomijos su rekonstrukcija bei reabilitacijos – buvo pasiekta ligos remisija. Justinai vis dar tenka reguliariai tikrintis, tačiau ji jau drąsiai laiko save pasveikusia.

Karjeros šuolis

„Gydymosi laikotarpis buvo sudėtingas, tačiau būtent per jį nuveikiau nepaprastai daug savo profesinėje srityje. Todėl dabar dažnai sakau, kad liga – geriausia, kas man nutiko, kad ir kaip keistai tai skamba. Tuo metu, aišku, taip neatrodė, bet kai prabėgo penkeri metai ir į viską žvelgiu iš laiko perspektyvos, matau didžiulius savo gyvenimo pokyčius. Sirgdama pradėjau labai vertinti tai, ką turiu, kaip gyvenu, nes supratau, kad nesame nemirtingi. Vadinasi, turime užsiimti tik tuo, kas mums patinka.

Asmeninio albumo nuotr.

Dar prieš ligą buvau nusprendusi organizuoti pirmąjį Lietuvoje moterų inovacijų sprintą. Įgyvendinau projektą jau sirgdama. Galiausiai tik dėl krūties vėžio patirties prieš dvejus metus pradėjau inovacijų mokymų programą gydytojams ir slaugytojams „Health Tech Accelerator“. Metus laiko praleidusi gydymo įstaigose, pamačiau, kad sveikatos apsaugos sistemoje reikia didelių pokyčių. Gydytojai ir slaugytojai turi daug gerų minčių ir idėjų, bet jiems trūksta žinių ir įrankių, kaip jas įgyvendinti. Taigi, pradėjau dirbti su ligoninėmis, farmacijos įmonėmis siekdama prisidėti prie sunkia liga susirgusio paciento kelio sveikatos apsaugos sistemoje palengvinimo. Savo kailiu patyriau, kiek daug neaiškumų kyla – kur kreiptis, kas dabar svarbiausia, kas laukia vėliau, koks eiliškumas“, – pasakojo pašnekovė.

Liga, kuri turėjo būti baisiausia, kas nutiko gyvenime, mane atvedė į visiškai naujus profesinius vandenis.

Tai tęstinė mokymų programa, per kurią gydytojai ir slaugytojai dirba kaip komanda kartu su rinkodaros, pardavimo, produkto vystymo specialistais. Visi kartu ieško atsakymų, kaip spręsti įvairius sveikatos apsaugos sistemos iššūkius. Pavyzdžiui, kaip automatizuoti krūties vėžiu sergančios moters gydymo kelią, kad jai būtų aiškūs visi etapai. Komanda kartu dirba du mėnesius, tuomet pristatoma sukurta inovacija, pasiūlymus vertina ekspertai ir ieškoma investicijų laimėjusiam projektui.

Justina šiuo metu su šeima gyvena Ispanijoje, Barselonoje, kur pradėjo bendradarbiauti su Katalonijos sveikatos sistemos atstovais ir drauge kuria bendrus Ispanijos ir Lietuvos inovacijų projektus.

„Liga, kuri turėjo būti baisiausia, kas nutiko gyvenime, mane atvedė į visiškai naujus profesinius vandenis. Ir iki ligos užsiėmiau inovacijomis, tačiau ankstesnė konsultacinė veikla išsiplėtė į didelius projektus ir labai aiškiai išsikristalizavo kryptis – sveikatos apsaugos sistemos inovacijos. Paskutinius metus paskyriau sukurti inovacijų įrankiams, išbandyti juos ir atvežti į Lietuvą, nes labai tikiu jų nauda“, – tikino Justina.

Geriausias išgirstas patarimas

Jeigu susidarė įspūdis, kad viskas ėjosi kaip per sviestą ir moteriai nekilo jokių neigiamų emocijų, tai netiesa. Tuo metu jai buvo 38-eri, o trynukams sūneliams – ketveri. Būdama mama, Justina jautė didžiulę atsakomybę, kaip jos ligą išgyvens vaikai, tad skyrė daug dėmesio pasirūpinti savo ir vaikų emocine savijauta.

„Mes pasikonsultavome su viena šeima, kuri jau buvo praėjusi šį kelią. Bičiuliai patarė du dalykus: kad reikia kreiptis į psichologą, kuris padėtų susitvarkyti su mintimis, ir turėti raminamųjų vaistų, nes kartais jų prireiks, kad emociškai išgyvenčiau gydymo laikotarpį. Vaistų man prireikė vos keletą kartų, tačiau susirasti psichologą buvo pati geriausia rekomendacija. Todėl visoms moterims, kurios kreipiasi į mane patarimo, pasiūlau pirmiausia kreiptis specialisto pagalbos“, – teigė pašnekovė.

Justina su vaikais. Asmeninio albumo nuotr.

Psichologė jai patarė vaikus ruošti iš anksto, pasakoti, kad ji susirgo ir dėl to pasikeis jos išvaizda, ji neteks plaukų. Ji taip ir pasakodavo – bus plika „kaip diedukas“, leis vaikams paišyti ant savo galvos. Vos prasidėjus chemoterapijai, nusikirpo ilgus plaukus, o kai jie pradėjo slinkti – dar labiau pasitrumpino. Taigi, viskas vyko palaipsniui.

Apie ligą buvo įspėtos vaikų darželio auklėtojos. Tėvai paprašė, kad jos stebėtų vaikų elgesį, ar neatsiranda nerimo, kitų neigiamų emocijų, ir apie tai jiems būtinai praneštų.

„Turbūt padėjo ir tai, kad neslėpiau nuo vaikų, jog sergu, bet ir daug nepasakodavau. Tikrai apie tai kasdien nekalbėdavome. Aišku, būdavo dienų, kai neturėdavau jėgų su jais žaisti. Psichologė patarė daryti tai, ką tuo metu galiu. Taigi, sakydavau vaikams: „Vaikai, šiandien negaliu atsikelti, bet jei atsinešite knygutes pas mane į lovą, mes kartu spalvinsime.“ Prisigalvodavau su jais mažų dalykų, kuriuos atlikti mano jėgos leistų. Jeigu negalėdavau net piešti, pakviesdavau atsigulti šalia ir papasakoti, kaip jiems sekėsi, ką veikė“, – dėstė moteris.

Kaip išgyveno emocinę duobę

Justina prisimena, kad didžiausią emocinę duobę patyrė maždaug gydymosi pusiaukelėje. Tuo metu nuo chemoterapijos buvo labai pasikeitusi jos išvaizda, moteris visiškai neturėjo jėgų, labai suprastėjo kraujo rodikliai, todėl baiminosi, kad dėl jų teks atidėti chemoterapiją ir gydymas išsitęs. Buvo sunku mąstyti pozityviai, ką ji stengėsi daryti nuo pat ligos pradžios.

„Nors iki tol visada atrasdavau būdą, kaip sau padėti, tą savaitę buvau visiškoje emocinėje duobėje. Viskas atrodė blogai. Tuomet tvarkiausi taip: atsibundu, suprantu, kad nuotaikos vėl nėra, mintys ne pačios šviesiausios, tačiau vis tiek save priverčiu keltis iš lovos ir kuo nors užsiimti. Pavyzdžiui, pavartydavau kokį nors žurnalą, pagalvodavau apie ką nors kita, ne apie tai, kaip jaučiuosi. Kitaip tariant, nukreipdavau dėmesį nuo savo minčių į kitus dalykus. Ne visada pavykdavo, bet stengiausi save įtikinti, kad ši savijauta laikina, netrukus atsigausiu. Ir iš tiesų – po truputį grįžo jėgos ir man įprastas optimizmas“, – sako pašnekovė.

Aš neslėpiau nuo išorinio pasaulio, kad sergu, ir tai pasiteisino – iš išorės gavau labai daug palaikymo.

Justina nuo pat pradžių pasirinko riboti neigiamą informaciją, neskaityti kitų moterų istorijų, vengti savigailos, kai jautėsi blogai, ieškoti pozityvių dalykų, kad jos kasdienybėje būtų kuo daugiau šviesos. Pozityvumo jai suteikė ir veikla, kuria užsiėmė.

„Jaučiausi daranti prasmingą darbą. Ir nors tikrai ne visada turėjau tam jėgų, kartais galėdavau padirbėti vos vieną kitą valandą per dieną ar net per savaitę, prasminga veikla man labai padėjo sėkmingiau keliauti per gydymą, nes nebuvo vietos niūrioms mintims apie ligą. Turėjau labai stiprią motyvaciją pasveikti, dėl to reikėjo rūpintis savo emocijų ir minčių švara, savo vidine būsena. Girdžiu, kad kartais susirgusios moterys užsidaro, lieka vienos su savo liga. Aš neslėpiau nuo išorinio pasaulio, kad sergu, nenorėjau užsidaryti, ir tai pasiteisino – iš išorės gavau labai daug palaikymo, kuris man suteikė daug pozityvumo“, – patirtimi dalinosi Justina.

Lygiai taip pat kryptingai ji rūpinosi ir fizine savijauta. Pasak jos, šioje srityje sudėtingiausia buvo atskirti tikra nuo netikra, t. y. ką galima daryti ir ko – ne.

„Straipsnių, patarimų, pasiūlymų, kaip gyventi susirgus vėžiu, internete daug. Bet kai pradėjau gilintis, pavyzdžiui, ką galima ir ko negalima valgyti sergant, susidarė įspūdis, kad realiai nieko negalima valgyti, nes bet koks maistas vienaip ar kitaip skatina vėžinių ląstelių augimą. Nuo informacijos gausos ėmė suktis galva ir nebežinojau, kaip atsirinkti, nuo ko pradėti. Tokiais atvejais stengdavausi įjungti racionalų protą ir didelį iššūkį suskirstyti į mažesnius: iš mėsos rūšių atmečiau tą, kuri labiausiai žalinga, daržovių ieškojau tokių, kurios būtų kuo mažiau tręštos, ir pan. Tokius mažesnius uždavinius mano galva jau galėdavo sutalpinti“, – prisiminė pašnekovė.

Irmanto Gelūno nuotr.

Nustojo atidėlioti gyvenimą

Taigi, iššūkių gydymosi laikotarpiu netrūko, tačiau šiandien Justina labai tvirtai gali pasakyti – gyvenimas po krūties vėžio diagnozės nesustoja, pasaulis nesugriūna. Šiandieninė medicina yra tokia efektyvi, kad liga seniai ne tik nėra mirties nuosprendis, bet ir leidžia gyventi aktyvų gyvenimą.

„Taip, tai ramesnis, lėtesnis gyvenimo periodas, bet svarbiausia – tikėti gydytojais, medicina, galiausiai – savimi ir savo galimybėmis. Vėžys dar nereiškia, kad dabar aš nebegalėsiu gyventi, kaip gyvenau. Tai laikina. Galiausiai, kai esi priverstas sulėtėti, išsigrynini, kas tau yra svarbu, o kas – ne. Nebelieka tokių neaiškių darbelių, nerimo neaišku dėl ko, mobilizuojiesi tai veiklai, kuri tau yra svarbiausia. Ir paaiškėja, kad svarbių dalykų gyvenime, kuriuos iš tiesų nori padaryti, yra vos vienas kitas. Išsivalo darbotvarkė, išsigrynina veiklos, tikslai, žmonės, su kuriais norisi bendrauti. Mano atveju liga išgrynino draugus, su kuriais dabar ir vandenyną perplaukti galima, o kiti atkrito. Kita vertus, atsirado netikėtų žmonių, kurie skambino, rašė ir sakė, kad nežino, kaip padėti, bet prisimena mane ir labai palaiko, nors iki tol mes mažai bendravome“, – atviravo pašnekovė.

Justina džiaugiasi, kad liga išmokė pasakyti „ne“ tiems pasiūlymams, kurie neatitinka jos gyvenimo prioritetų, net jeigu iš pradžių juos ir priima. Esą anksčiau būtų buvę nepatogu atsisakyti, atrodytų, kad nuvils žmones, kad pradėjus reikia pabaigti, tačiau dabar ji nebešvaisto savo laiko veikloms, jei nemato tų veiklų prasmės.

„Išmokau rinktis tai, kas svarbu man. Mes, lietuviai, iš kartos į kartą esame paveldėję stiprų pareigos jausmą, bet dažnai už jį sumokame savo sveikata. Aš išmokau girdėti savo poreikius. Taip atsidūriau ir Barselonoje. Seniai apie tai svajojau, bet vis galvodavau – gal dar ne dabar, gal vėliau, kai vaikai užaugs. Bet susidūrusi su faktu, kad mes visi esame mirtingi, noriu gyventi čia ir dabar, o ne kažkada. Nustojau atidėlioti gyvenimą ir pradėjau jį gyventi“, – apibendrino moteris.

Inga Saukienė