Plaukų netekimas grožio neatima, tik išgrynina sielą

Moterys, susirgusios vėžiu, kartais atsisako gydymo chemoterapija arba naudoja specialius šaldymo šalmus, nes nenori netekti plaukų, nors tai – tik laikina problema.

„Suprantu, kai atsisakoma chemoterapijos, nes netikima tokiu gydymu, norima išbandyti alternatyvius būdus. Bet atsisakyti chemoterapijos dėl plaukų… Juk svarbiausia – gyventi. Plaukai nuslinks ir ataugs“, – sako reta autoimunine liga – alopecija – susirgusi ir plaukų netekusi psichoterapeutė Rasa Andrikienė. Kiek moters grožiui, savivertei ir laimės pojūčiui svarbūs plaukai, kalbamės praėjus beveik trejiems metams nuo tada, kai Rasai pasireiškė pirmieji ligos požymiai.

Susirgote gana reta liga – alopecija. Kokia tai liga, kokie jos požymiai?

Šios ligos požymis yra vienas – žmogus netenka plaukų. Tai yra genetinė autoimuninė liga, kuri gali prabusti, gali neprabusti. Autoimunines ligas dažniausiai pažadina stresas. Iki susirgdama net nežinojau apie tokią ligą.

Labai tiksliai pamenu, kada pasireiškė liga. Vasario 18 d. pas draugę šventėme jos gimtadienį ir ši juokais pasakė, kad mano vešlūs ilgi plaukai – kaip raganos. Kovo 6 d. ėjau į kitą gimtadienį – jau be plaukų. Plaukai nuslinko per dvi savaites. Iš pradžių mėginau plaukus gelbėti tepdama aliejukais nuo plaukų slinkimo, bet kol sulaukiau eilės (3–4 dienos) pasidaryti kraujo tyrimus, supratau, kad plaukų neišsaugosiu. Pradėjo matytis nuplikę šonai. Nuėjau pas kirpėją ir paprašiau apkirpti mane, kad geriau atrodyčiau, nes mano plaukai buvo bene iki pusės nugaros. Turėjau vilties, kad jie nustos slinkti. Mane labai gražiai apkirpo, bet šukuosena pasidžiaugiau gal dvi dienas.

Nuėjusi pas šeimos gydytoją, sužinojau diagnozę. Papildomai pasidariau daugybę tyrimų, bet visi jie rodė, kad esu sveika. Peržvelgusi savo gyvenimą supratau, kad mano ligą pažadino lėtinis stresas. Tuo metu buvo paskelbtas karantinas, vyras dirbo užsienyje, o aš su trimis vaikais likau uždaryta namuose. Buvimas namuose manęs visai neslėgė, nes dirbti su klientais per nuotolį netgi patogiau, bet nerimavau, kad, užuot mokęsi, vaikai tik imituoja mokymąsi. Viską išgyventi ir klausytis karantininių gąsdinimų reikėjo vienai. Manau, tai ir lėmė lėtinį stresą. Niekada nebūčiau pasakiusi, kad mane jis veikia, bet, pasirodo, neįvertinau savo nervų sistemos jautrumo.

„Ligos, sudėtingos gyvenimo situacijos supurto, kad prisimintume. Kad išsigrynintume esmę. Kad pagaliau suvoktume, ko atėjome į šį pasaulį“, – įsitikinusi psichoterapeutė Rasa Andrikienė. Asmeninio albumo nuotr.

Smegenys, esant reikalui, išties geba puikiai susikaupti, mobilizuotis ir atidėti stresą ateičiai…

Ta mobilizacija man užtruko per ilgai. Plaukai slinko ir ant galvos jų liko vis mažiau. Pamenu momentą, kai prireikus į darbą supratau, kad jeigu nueisiu su tokiais plaukais, išgąsdinsiu klientą. Susiradau perukų saloną, užvažiavau pakeliui į darbą ir įsigijau trumpų plaukų peruką. Atbuvau su juo visą dieną ir suvokiau, kad tai labai nepatogu. Buvau užsisakiusi internetu daugiau perukų, galbūt būčiau pripratusi juos dėvėti, bet tie perukai būdavo nepatogūs, bijodavau, kad nukris, pasislinks. Supratau, perukai – ne man. Dabar yra sukurtos vadinamosios plaukų sistemos, kai plaukus galima prisilipdyti prie galvos odos savaitei. Niekas net nepasakytų, kad plaukai svetimi. Tačiau ir šis kelias pasirodė esąs ne mano. Radau kitą išeitį: prisipirkau kepurių, skrybėlių, didelių auskarų, akinių. Pamaniau, žmonės gatvėje į mane vis tiek atsisuks, tad reikia padaryti taip, kad jie atsisuktų ne dėl to, jog esu be plaukų, o dėl to, kad stilingai atrodau. Taip susitaikiau su situacija.

Jums buvo paskirtas koks nors gydymas?

Gėriau vaistus ir, nors plaukų ant galvos jau nebebuvo, matėsi, kad jie lopinėliais lyg ir mėgina ataugti. Vaistai sustabdė plaukų slinkimą ir, jeigu būčiau gėrusi juos toliau, galbūt plaukai man būtų ataugę, bet šių vaistų negalima vartoti ilgiau nei 2 ar 3 mėnesius. Buvo pasirinkimas – arba geriu tuos vaistus ir labai pakenkiu kepenims, arba jų atsisakau ir susitaikau, kad plaukai nuslinks. Kai nustojau vartoti vaistus, nuo kūno nuslinko absoliučiai visi plaukai, įskaitant blakstienas ir antakius. Buvau nuėjusi ir pas žolininką, gėriau žolelių arbatas, vartojau vitaminus, kurie man išties padėjo. Vadinasi, nuraminau, sustiprinau ir pamaitinau savo nervų sistemą, ir viskas susitvarkė.

Kaip reagavo aplinkiniai?

Namuose kurį laiką dar vaikščiojau su kepurėle. Kai nusiskutau galvą, dukra man kelis sykius pasakė, kad atrodau negražiai. Tada jai buvo septyneri, nulydėjau ją į pirmą klasę plika galva. Sakiau: „Dukryte, žinau, kaip atrodau, ir man skauda, kai tu taip sakai.“ Daugiau ji nebesakė nieko panašaus. Sūnūs buvo vyresni – vienam 12, kitam – 13 metų, iš pažiūros jie nereagavo niekaip, bet vėliau paaiškėjo, kad juos mano liga irgi palietė.

Visai be plaukų pragyvenau 1,5 metų. Kiekvieną kartą atėjusi į naują kolektyvą sulaukdavau žvilgsnių ir ne sykį teko aiškinti, kad nesergu vėžiu, mažų vaikų nepaliksiu be mamos ir nereikia manęs gailėti. Daug žmonių reagavo į tai labai geranoriškai, domėdavosi mano liga. Visada labai drąsiai apie tai kalbėjau. Mano anyta jaudinosi, kai paskelbiau apie savo ligą socialiniuose tinkluose, ji manė, kad žmonės šaipysis iš manęs. Bet nenutiko nieko panašaus, visi palaikė mane. Keletas moterų siūlėsi nemokamai padaryti man permanentinį makiažą, tiksliau – antakius. Eksperimentuoti su antakiais buvo baisu, nesinorėjo, kad atrodytų dirbtinai, bet visgi ryžausi ir labai džiaugiuosi rezultatu. Neturiu nei antakių, nei blakstienų iki šiol, bet plaukai ant galvos, rankų, kojų ataugo. Net ir dabar daugybė žmonių nepastebi, kad neturiu blakstienų. Išgyvenau tą laiką ir buvau susitaikiusi su situacija. Jeigu mums jau lemta susirgti kokia nors liga, kuri supurtytų, tai alopecija geriausia – ji neatima raumenų, proto ir pan., tik plaukus.

Sakote, TIK plaukus. Girdint Jūsų istoriją ne vienai moteriai gali atrodyti: oho, paėmė NET plaukus.

Pamenu, sykį į svečius atkeliavo draugė, kurios plaukai ilgi, labai gražūs, ir buvo bepradedanti skųstis, kad kirpėja juos patrumpino pora centimetrų daugiau, nei draugė norėjo, bet susitvardė. Nuraminau ją, kad plaukai mums bendraujant neturi tapti tabu. Draugė prisipažino, kad netekti plaukų jai prilygtų tragedijai, ir klausė, kaip su šia situacija tvarkausi. Dabar yra labai daug sprendimų, ką daryti netekus plaukų.

Kaip jautėtės, kokios mintys sukosi galvoje tas kelias savaites, kai taip staigiai netekote plaukų?

Kai dvi gydytojos patvirtino, kad sergu alopecija, bet man niekas negrasina mirtimi, tam tikra prasme nusiraminau. Lūžio momentas buvo, kai supratau, kad išgelbėti plaukų nepavyks. Ačiū draugėms, kad jos atvažiavo ir pabuvo su manimi tą vakarą, kai suvokiau, kad be peruko negaliu eiti į darbą. Realiai susitaikiau per vieną dieną. Iškart pradėjau mąstyti, ką galiu šioje situacijoje padaryti. Man buvo labai svarbu, kad liga negresia gyvybei ir tai tik plaukai. Nesu iš tų, kuri mato save kaip gražuolę ir gyvenime galimybių duris atidaro naudodamasi išvaizda. Labiau remiuosi protu ir akcentuoju vidines savybes. Be to, kai apsidairiau, pamačiau, kad tokių žmonių yra labai daug. Pasiekiau stadiją, kad galiu gyventi be plaukų, bet labai norėčiau, kad jie ataugtų.

Asmeninio albumo nuotr.

Plaukai ataugo po pusantrų metų?

Taip, užpernai vasarą. Gėriau vitaminus ir pradėjau lankyti šokio meditacijų stovyklas. Vienoje iš meditacijų stovyklų mokytoja paklausė manęs, ar noriu, kad plaukai ataugtų, juk jų netekusi taip atsiskleidžiau, patekau į televiziją, spaudą. Daug kas sakė, kad atsivėrė mano veido bruožai, pasimatė, kokia esu graži. Sakydavau: „Ačiū, bet noriu būti graži su plaukais – jeigu plaukai ataugs, aš jau kaip nors pasistengsiu tą grožį išlaikyti.“ Po specialių meditacijų savaitgalio per mėnesį aiškiai pasimatė, kad atsiranda plaukų. Įvyko vidinis emocinis lūžis.

Įsivaizduoju, kad stebuklai vyksta tiems, kurie tiki. Toks jausmas, kad esminis dalykas buvo atsakyti į klausimą – noriu ar nenoriu, ir tas „noriu“ buvo tarsi komanda organizmui veikti tam tikru būdu.

Man atrodo, galima pasižiūrėti iš dviejų pusių – noriu plaukų, bet galiu ir be jų. Man gerai ir taip, bet paimsiu ir geriau. Liga privertė peržvelgti šeimos gyvenimą. Nusprendžiau sulėtinti tempą, pasirūpinti savo poilsiu, mityba. Man regis, pavyko, dabar viskas labai gerai.

Ar Jūsų parašytose knygose „Gyvenimas be šešėlio“ ir „Labirintuose“ nagrinėjama plaukų netekimo tema?

Mano knygos yra psichoterapinės istorijos. Jose aprašytos ir mano pačios, ir klientų istorijos. Man atrodo, įtakos tam, kad plaukai ataugtų, turėjo ir mano požiūris. Kai mane per trumpai ar netinkamai apkirpdavo, visada sakydavau – plaukai ne ausys, ataugs. Bet kartais ir neatauga. O kartais plaukai atauga žmonėms, kuriems gydytojai jau yra pasakę, kad nebeataugs. Kai pamatai pavyzdžių, kad gali būti kitaip, įsileidi tikėjimą.

Moterys, susirgusios vėžiu, kartais atsisako gydymo chemoterapija, nes nenori netekti plaukų. Ko iš tikrųjų bijo moterys?

Išvaizda tėra išvaizda. Mūsų siela yra kaip vairuotojas, kūnas yra kaip automobilis. „Mersedesu“ važiuoti smagiau nei 1990 metų golfu. Bet iš esmės automobilio funkcija yra nuvežti mus iš taško A į tašką B. Lygiai taip pat su kūnu – ar jis su plaukais, ar be plaukų, jo funkcija yra leisti sielai veikti šitame pasaulyje. Kūnas turi būti sveikas. O jeigu moteris vyresnė nei 30 metų yra negraži, tai ji yra apsileidusi. Tapti gražiai šiais laikais lengva. Nesvarbu, kiek moterys yra priaugusios svorio, visos jos gali atrodyti labai gražiai. Svarbu nepulti į aukos poziciją.

Asmeninio albumo nuotr.

Tai, prie ko prisirišame, iš mūsų ir nori paimti, pažiūrėti, o kas esi be to, išgryninti sielą?

Didžioji dalis žmonių sveikata susirūpina tada, kai suserga, kai niekas nebegali padėti, kai vyksta procesai, dėl kurių pasidaro sudėtinga gyventi. Susidūrę su neaiškiomis psichosomatinėmis ligomis vieni tik pagūžčioja pečiais ir vis mėgina surasti kokią stebuklingą piliulę, kuri padėtų pagyti, kiti ieško atsakymų. Ligos, sudėtingos gyvenimo situacijos supurto, kad prisimintume. Kad išsigrynintume esmę. Kad pagaliau suvoktume, ko atėjome į šį pasaulį.

Rūta Adamonytė