Liga nėra bausmė, tai – buvimo žmogumi sąlyga
„Kada matome, kad ne viską kontroliuojame, bet jeigu tikime ir sudedame savo dvasios rezervą į galimybę gyti, atiduodame savo valią, savo gyvenimą į Dievo mylinčias rankas, vyksta stebuklai“, – tikina kunigas Benas Audrius Martusevičius, socialinėje erdvėje geriau žinomas slapyvardžiu Benas Lyris. Dvasininkas prieš dešimt metų nusprendė grįžti į Kauno klinikas, kuriose pats kovojo su onkologine liga, padėti žmonėms ir jų artimiesiems išgyventi ligos ar netekties skausmą. Kunigas teigia, kad jam pasveikti labai padėjo tikėjimas, kad mūsų gyvenimą laiko ne tik atsitiktinumas, grandinė kokių nors reakcijų, bet ir mylinčios Dievo rankos.
Papasakokite trumpai, prieš kiek laiko, kokia vėžio forma sirgote?
Kad sergu vėžiu, sužinojau atsitiktinai. 2012-aisiais pusmetį vaikščiojau visas geltonas, buvo nukritęs svoris. Maniau, tas geltonumas atsirado nuo morkų, kurias labai mėgau, bet galiausiai man plyšo apendicitas. Pasirodė, kad tai buvo tikra Dievo apvaizda ir malonė, nes per operaciją prie kepenų ir tulžies pamatė daug vėžinių darinių. Per antrą operaciją man pašalino visą tulžies pūslę ir dalį kepenų. Iš viso man atliko tris operacijas. Kas pusę metų vyko patikrinimai, nuolat buvau stebimas, ar vėžiniai dariniai neišplito, ir gyvenau lyg ant adatų. Visa tėvelio pusė sirgo onkologinėmis ligomis, nuo vėžio mirė ir mano tėtis.
Kas labiausiai padėjo Jums pasveikti?
Pasveikti padėjo supratimas, kad viskas mūsų gyvenime vyksta pagal Dievo planą. Tikra dovana, kad mano ligos buvo tik pati pradžia, ji pastebėta laiku ir turėjau galimybę išgyti. Pervertinau visą savo gyvenimą, kurį vis atidėliodavau manydamas, kad pradėsiu gyventi rytoj. Regis, jame nebeliko jokių problemų. Nusprendžiau nebeatidėlioti svajonių ir pasiryžau eiti dirbti Kauno klinikų kapelionu. Kai sirgau ir gulėjau ligoninėje, pas mane ateidavo labai daug žmonių, kurie pasakodavo, kad viskas bus gerai ir išeidavo, o man norėjosi, kad kas nors ateitų ir pabūtų.
Man padėjo supratimas, kad ne viskas yra mano valioje, ir atsidavimas į Dievo rankas. Taip pat ir visi papildomi principai – psichologija ir dvasinė praktika, Ligonių patepimo sakramentas, mišių liturgija, kasdienės maldos, galiausiai – nuostabi gydytojų komanda. Sakyčiau, visų šių dalykų dermė, holistinis principas, leidžiantis gyti visam žmogui, kaip asmeniui.
Tiesa, anksčiau Ligonio patepimas buvo tapatinamas su mirties sakramentu, rezervuotai žiūrėjau į jį net pats būdamas kunigu. Bet iš tikrųjų tai yra kaip paskatinimas gyti dvasiniam kūnui, o kartu su dvasia gyja ir fizinis kūnas.
Gavau drąsos apkabinti savo paties originalumą, išnaudoti laiką kiekvieną dieną kaip nepakartojamą, branginti mane supančius žmones.
Ar atsakėte sau į klausimą, dėl ko Jums buvo skirta šita liga, jei nekalbėtume apie paveldimumo faktorių? Ką ji Jums davė?
Niekada neieškojau atsakymo į šį klausimą. Bet vienas iš dalykų, už kurį esu dėkingas ligai, – tai galimybė paleisti baimes. Būdamas kunigu dar Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, labai bijojau, ką kiti pagalvos, norėjau būti sterilus, neišeiti iš nusistatyto grafiko, rūpėjo, ką pagalvos vyskupai, hierarchija. Liga suteikė laisvės pamąstyti, kas yra visi šie dalykai, visos tos baimės iš amžinybės perspektyvos. Savo gyvenimą turiu tik vieną ir esu atsakingas už tai, kaip jį išnaudoju. Sveikimo laikotarpis leido suvokti, kad turiu 24 valandas per parą ir kiekviena diena yra paskutinė, drąsos gyventi dabar, išmokė mane paleisti visus savo įsivaizdavimus.
Liga pakėlė mano kvalifikaciją, leido išsilaisvinti iš savo baimių, streso dėl to, ką pagalvos visuomenė, hierarchinė struktūra. Išsivadavau iš įvairiausių prietarų, tikėjimo, kad krikščionybėje Dievas yra baudžiantis ir ligas jis skiria žmonėms kaip bausmes.
Įgijau drąsos ne mokyti kitus, o pabūti šalia, neaiškinti, neieškoti kaltų. Onkologiniame skyriuje žmonės pamokė mane neklausti, kaip žmogus susirgo, užsikrėtė viena ar kita liga, nes tai nieko nekeičia, bet padėti žmogui gyventi ir būti su tuo, ką jis dabar turi, o ne įkalinti kokiose nors padarytose klaidose.
Pats didžiausias įkvėpimas man yra italas Karolis Akutis (Carlo Acutis) – jaunas vaikinas, kuris mirė nuo leukemijos nesulaukęs net 16 metų, ir kurį popiežius netrukus paskelbs šventuoju. Dabar skaitau šio jaunuolio tekstus ir atsiduodu jo globai. Jis sakė, kad gimstame originalais, tik gyvenimas padaro mus kopijomis. Liga leido suvokti, kad mano gyvenimas yra originalus tiek, kiek sugebu būti savimi, leisdamas per mane veikti Dievui, o ne projektuodamas savyje kitų sudėtus lūkesčius. Nusprendžiau būti kaip galiu geriausiai pačiu savimi, nes visos kitos vietos turbūt jau yra užimtos.
Gavau drąsos apkabinti savo paties originalumą, išnaudoti laiką kiekvieną dieną kaip nepakartojamą, branginti mane supančius žmones, juk jie neprivalo būti mano gyvenime ir yra jame kaip didžiausia dovana, apkabinti įvykius, situacijas, kurios ateina, ir suprasti, kad tai yra pats nuostabiausias dalykas gyvenime.
Žmogaus gyvenime nėra vakuumo, vienas problemas keičia kitos. Išmokau problemas transformuoti į galimybes, mokytis gyventi su jomis, daryti viską, kad kiti šalia manęs jaustųsi įkvėpti, pakylėti, mylimi, priimti, išgydyti.
Kaip manote, kodėl daugelis žmonių šią ligą Lietuvoje vis dar slepia ir kodėl Jūs nusprendėte kalbėti apie tai garsiai?
Nusprendžiau apie tai kalbėti ne dėl to, kad norėjau, bet kad manęs apie tai paklausė keliose laidose. Itin nedaug kunigų Lietuvoje pasiryžta eiti į sielovados ligoninę, daug patogiau būti vietose, kuriose žmones krikštija, tuokia, kur yra daug džiaugsmo. Matyt, man pačiam norėjosi atliepti tiems, kuriems skauda. Nebijojau kalbėti apie tai, kad žmogaus silpnumas, liga, pažeidžiamumas yra savaime suprantamas jo gyvenimo režimas, o ne kokia nors gėda ar bausmė. Kai kurie žmonės vis dar turi seniau suformuotą Dievo baudėjo įvaizdį, kuris siunčia žmonėms ligas kaip bausmes. Liga nėra bausmė ar silpnumas, bet yra buvimo žmogumi sąlyga. Norėjosi grąžinti adekvatų žvilgsnį į tikinčio žmogaus gyvenimą.
Jeigu pavartytume šventųjų gyvenimų knygą, pamatytume, kad šv. Teresėlė ir palaimintasis Jurgis Matulaitis nebuvo apsaugoti nuo ligų. Žmogus yra pažeidžiamas, jam nėra duota nesirgti. Kartais per pamokslą paklausiu žmonių, ar jūs galvojate, kad Jėzus nesirgo, kad buvo mažiau žmogus? Aišku, jis ir sirgo, ir bijojo, ir jam skaudėjo. Dievas nesaugo mūsų nuo ligų, priešingai, ligoje, pažeidžiamume jis pakelia mūsų kvalifikaciją, kad sugebėtume, jeigu esame atviri, priimti ir suprasti kitų žmonių pažeidžiamumą ir silpnumą ne kaip prakeikimą, bet kaip buvimo žmogumi sąlygą.
Daug jaunų žmonių nepaiso savo sveikatos, išgręžia save, atiduoda save darbams, įsipareigojimams, galiausiai nelieka laiko artimiesiems ir pačiam gyvenimui. Man liga yra kaip atspirtis. Einu į ligonių sielovadą, kad galėčiau atliepti, būti šalia kitų žmonių, žinodamas, kad kai kurie kunigai, psichologai, patys artimiausi žmonės nemoka būti šalia sergančiojo nepasakydami jam, kad viskas bus gerai. Mes bijome tylos, bijome kitam žmogui atimti viltį, o iš tikrųjų viltis yra pati didžiausia dovana, galimybė atleisti, nes vis tiek žmogui teks iškentėti vienam, atsakyti į svarbiausius klausimus.
Papasakokite apie savo savanorystę ir darbą su onkologiniais ligoniais. Kur savanoriaujate šiuo metu ir kokias veiklas apima Jūsų savanorystė?
Daugiau nei 10 metų dirbau Kauno klinikose. Dabar suvokiu, kad sergantieji onkologinėmis ligomis sulaukia labai daug pagalbos, bet jos dažnai negauna jų artimieji, ypač sergančių vaikų mamos ir tėčiai. Kauno klinikose tekdavo daug dirbti naktimis, šalia dar laukdavo parapija, tai būdavau nuolat ant kojų. Nuo šių metų pavasario esu paskirtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės kapelionu.
Kiekvienas mūsų, net netikintys Dievo, turime viltį, kad bus šviesu.
Labai patinka, kai žmogus pakviečia mane ne tada, kai jau miršta, o ligos pradžioje. Kauno klinikose teko stebėti, kaip žmogus, sergantis smegenų vėžiu, ima ir slėpiningai pradeda gyti. Lankymasis pas mane ir prašymas suteikti sakramentą vos susirgus kilo iš žmonių pasikalbėjimų, pasidalijimų, kad buvo atėję pas mane į koplyčią ir aš jiems labai padėjau. Jie ateidavo pasikalbėti vos paguldyti į ligoninę. Matydavau, kaip mes kartu einame per žmogaus ligą, jis dalijasi savo ligos etapais, klausdavau, ko kiekvienu etapu bijo, kodėl bijo mirti. Iš pradžių kaip ligoninės kapelionas užsiėmiau tik ligonių sielovada, o paskui žmonės ateidavo tiesiog pasikalbėti, ieškodavo atramos.
Žmonės dažnai bijo apkrauti artimuosius, nes jiems ir taip sunku, tad aš būdavau tas asmuo, kuris turėdavo laiko išklausyti juos, būti su jais. Onkologinėmis ligomis sergantys žmonės ateidavo pas mane į sielovadą, vienas iš kito išgirdę, kad Ligonių patepimo sakramentas nėra mirties sakramentas, bet, priešingai, gijimo sakramentas. Jie galėdavo gauti palaiminimą, kai melsdavausi už juos, prašydavau atgailos sergančiųjų fiziniam, dvasiniam kūnui. Matydavau žmogaus kelionę, kai jis neigia, pyksta, galiausiai susitaiko ir pradeda sveikti.
Kas padeda žmogui susitaikyti su diagnoze, rasti vilties, stiprybės susirgus? Ar susitaikymas padeda atsispirti nuo dugno ir keliauti į šviesą, sveikimą, išeitį?
Manau, tikinčiam žmogui tikėjimas padeda suprasti, kad tai yra gyvenimo dalis ir kryžiuje matau ne tik kančią, skausmą, mirtį, bet ir ryto šviesą. Netikinčiam žmogui padeda adekvatus suvokimas, ką galiu dabar padaryti, užuot neigęs ir švaistęs jėgas, susitaikyti, priimti ir sutelkti jėgas į sveikimą. Net ir netikintį žmogų stengiuosi padrąsinti, parodyti, kad esame labai riboti laiko ir ką galime dabar daryti su tuo laiku, mums duotu kaip dovana, kad apkabintume kiekvieną dieną kaip nepakartojamą, vienintelę galimybę, kad galėtume padaryti svarbiausius darbus.
Kitiems padeda laikas, viltis, artimieji, tikslų turėjimas, tarkime, noras užauginti vaikus, įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kunigo, psichologo, psichiatro pašaukimas toje problemoje yra pamatyti galimybę, susitaikymo ženklus ir paskatinti negalvoti tik apie ligą. Viktoras Franklis sako: „Kiekvienas žmogus, žinantis kam, ištvers bet kokį kaip.“ Mėginu kartu su žmogumi pabandyti kabintis ne prie ligos, beatodairiško siekio išgyti, bet prie jo buvimo prasmės priežasčių, labiau ieškoti atsakymo į klausimą, dėl ko verta įveikti tą kelią, skatinti kiekvieną dieną išgyventi kaip paskutinę.
Kokių dalykų žmonės labiausiai gailisi, kai sužino diagnozę, kartais ir nesuteikiančią vilties kada nors pasveikti?
Gailisi iššvaistyto laiko darbams, kad nepakankamai dėmesio skyrė artimiesiems, kad pyko, ieškojo problemų gyvenime. Gailisi, kad gyveno ne savo, o kitų lūkesčių suformuotą gyvenimą. Gyvename tokioje pragaro mašinoje, kurioje esame naudingi tiek, kiek sukuriame naudos kitiems. Tada nelieka laiko artimiesiems, kurie kasdien yra šalia mūsų, kurie mus myli, mums atleidžia ir kurie mus pasirenka. Susirgę žmonės gailisi, kad nebuvo paties gyvenimo, vien rutina, vakuumas, noras uždirbti vis daugiau, savęs išbarstymas, nebuvo artimų žmonių, tik pyktis, intrigos ir jokio stabtelėjimo, kol pats gyvenimas sustabdė, ir kad to laiko nebeliko. Tada belieka išnaudoti tai, kas liko.
Kaip sekasi Jums pačiam išbūti šalia sunkių kitų žmonių patyrimų? Kur ieškote atramos, pagalbos, kaip padedate pats sau?
Nuo pat mano ligos pradžios ir mamos netekties einu pas psichoterapeutę Editą. Ji yra ir tikintis žmogus, ir kartu leidžiantis suprasti, kurių dalykų negaliu nuspręsti pats. Ant šaldytuvo kabo jos man pasakytas sakinys: „Kunige, nepamirškite, kad ne jūs, bet Dievas išgano pasaulį.“ Ji vis primena, kad negaliu nugyventi žmonių gyvenimo, galiu tik pabūti šalia ir paduoti ranką, būti tiek, kiek galiu, ir kartais tai gali būti išganymas. Visa širdimi būnu šalia ir nesureikšminu dalykų, kurių negaliu padaryti, neužsikraunu atsakomybių, kurių negaliu prisiimti. Adekvatus suvokimas, kad kaip žmogus galiu padaryti tik tiek, kiek galiu, bet nesiimu grandiozinių dalykų, kurie priklauso dieviškai jėgai.
Fizinis aktyvumas ypač padeda po tokių situacijų, kai, tarkime, miršta 40 metų moteris ir jos vyras sako: „Dar, kunige, nepabėkite, dar papasakosite vaikams, kur yra jų mama.“ Tie vaikai ateina, pamato mamą ir pradeda klykti. Kai matau, kad 11 metų mergaitei ir 9 metų berniukui mama buvo visas pasaulis, ir turiu atsakingai surinkti pačius gražiausius žodžius, kad jų mama yra dvasinio kūno, pati gražiausia Dievo artumoje ir dabar juos mato, nes šie žodžiai paveiks jauno žmogaus gyvenimą – dabartį ir net ateitį. O juk nei kunigų seminarijoje, nei kitur to nemoko. Kartu padeda psichologės padrąsinimas, kad galime būti vienas šalia kito, skirdami laiko tiek, kiek galime, visa kita leiskime padaryti Dievui.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti žmonėms, šiuo metu išgyvenantiems vėžį ir jų artimiesiems?
Patys didžiausi sunkumai, liga yra ne prakeikimas, bet įprastas žmogaus gyvenimo režimas. Sunkumuose drąsinu sustoti, išbūti, ištraukti iš to ką nors šviesaus ir nepasilikti tame, nes kiekvienas mūsų, net netikintys Dievo, turime viltį, kad bus šviesu. Tikintieji Kristų žino, kad Velykų rytas laimi, kad Didysis penktadienis amžinai nesitęs. Kai tų sunkumų nėra, turime džiaugtis ir dėkoti už gyvenimą.
Rūta Adamonytė