Išsaugotas intymumas  – mažiau skausmo

Sergant onkologine liga ir gydantis, kūnas išgyvena didžiulį stresą, patiria daugybę šalutinių reiškinių, neretai net fiziologinių pokyčių, dėl kurių intymus ryšys labai objektyviai tampa sudėtingesnis, nebe toks malonus. Kaip tai paveikia sergančio žmogaus seksualumą, sekso poreikį apskritai ir ar įmanoma nutolusiems partneriams iš naujo atrasti vienam kitą, kalbamės su urologu, seksualinės medicinos gydytoju dr. Robertu Adomaičiu.

Vėžys kala pleištą į tarpusavio santykius, taip pat ir seksualinius

Onkologinė diagnozė tampa didžiuliu išbandymu tiek pacientui, tiek jo partneriui. Normalu, nes ji apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Akistatoje su vėžiu žmogus pradeda net kitaip save identifikuoti – lieka nebe vyras ar moteris, bet pacientas, ligonis, kurio svarbiausias tikslas grumiantis su liga – išgyventi. Kalbant apie seksualinį poreikį, jo paskirtis gamtoje, anot R. Adomaičio, labai paprasta – seksas reikalingas tam, kad būtų pratęsta giminė. Seksualinio poreikio patenkinimas yra natūralus, įgimtas visų gyvų būtybių instinktas.

„Nors mes, žmonės – gyvosios gamtos dalis – visgi esame sąmoningi ir jau seniai nebegyvename vien instinktais. Suvokiame, kad susilaukus vaikų, juos reikės užauginti, vadinasi, mūsų gyvenimas privalo tęstis. Susirgus onkologine liga, nori nenori užklumpa mintys apie baigtinumą, o pabaigos niekas nenori. Norisi gyventi, kovoti už gyvenimą, tad seksualiniai santykiai ir jų kokybė greičiausiai bus paskutinis dalykas, apie kurį žmogus iš pradžių galvos“, – teigia gydytojas.

Sekso nebuvimas, intymaus ryšio pokyčiai veikia ne vien susirgusįjį, bet ir partnerį. „Kol vienas kovoja dėl gyvybės, kenčia skausmą ar kitus šalutinius gydymo reiškinius ir viską, kas vyksta su jo kūnu, išgyvena asmeniškai, kitas tegali visa tai tik įsivaizduoti, stengtis padėti partneriui, tačiau neretai savyje pradeda jaustis apleistas: tiek kaip seksualinis partneris, tiek kaip artimas žmogus“, – pažymi R. Adomaitis ir priduria, kad jei poros tarpusavio ryšys stiprus, išgyventi ligą abiem tampa gerokai lengviau. Anot jo, dauguma žmonių meilę, tarpusavio ryšį priima kaip duotybę, tačiau iš tiesų tai yra didžiulis kasdienis darbas. Kuriam nors iš partnerių ne(be)norint dirbti, ryšys silpnėja, kol galiausiai jo visai nelieka.

Anot R. Adomaičio, dauguma žmonių meilę, tarpusavio ryšį priima kaip duotybę, tačiau iš tiesų tai yra didžiulis, kasdienis darbas. Asmeninio albumo nuotr.

Intymumą atkurti, jį sustiprinti galima tik dviese

Gydantis, apsipratus ir išmokus gyventi su liga, ima kilti vis daugiau klausimų apie intymų ryšį. Kada galima jį atnaujinti? Ar man / partneriui bus malonu? Kaip gyventi seksualinį gyvenimą, kai gydymas bus baigtas, ir pan. Pasak R. Adomaičio, moksliniais tyrimais įrodyta, kad poros, kurios išsaugo intymų gyvenimą net ir per ligą, paprastai jaučia mažiau skausmo.

„Kovoti su liga ir ją įveikti padeda ne tik vaistai, operacija ar paskirta terapija, tačiau ir artimo žmogaus, jei pacientas tokį turi, glėbys, bučiniai, glamonės, prisilietimai. Būtina suprasti, kad intymus ryšys – tai ne vien fizinė sueitis, bet ir daugybė psichologinių momentų (ne veltui yra sakoma, kad pagrindinis lytinis žmogaus organas – smegenys), taip pat suvokimas, kad kitas žmogus tavęs vis dar geidžia, ir tu pats geidi kito“, – teigia gydytojas.

Jei onkologinės ligos gydymo chemoterapija ar spinduline terapija pasekmes – priešlaikinį kiaušidžių nepakankamumą, kuris lemia ankstyvą menopauzę bei su šia būkle susijusius simptomus: makšties sausumą (net ir seksualiai susijaudinus), karščio bangas, prakaitavimą naktį, skausmą mylintis ir pan., galima gana sėkmingai išspręsti įvairiomis pagalbinėmis medicininės paskirties priemonėmis, psichologinių problemų sprendimas neretai tampa gerokai sudėtingesniu iššūkiu.

„Pirmiausia jokiu būdu nereikėtų stengtis visų sunkumų įveikti vienam pačiam. Labai svarbu turėti artimą asmenį, su kuriuo būtų galima pasikalbėti, kuriam būtų drąsu pasipasakoti, paatvirauti. Idealu, jei juo bus partneris, tačiau padėti gali ir draugė, sesuo, mama, brolis, tėvas. Atviras pokalbis neretai padeda į situaciją, į save joje pažvelgti kitu kampu, pabandyti įsivardinti bėdą ir ieškoti tinkamiausio sprendimo“, – tvirtina R. Adomaitis.

Anot pašnekovo, kartais gali prireikti ir seksologo konsultacijos, tačiau nebūtinai visiems. Labai nemažai atsakymų į rūpimus klausimus gali suteikti ir gydantis gydytojas, ir onkopsichologas, galbūt gydytojas ginekologas. Tačiau visais atvejais reikia nebijoti klausti.

Kovoti su liga ir ją įveikti padeda ne tik vaistai, tačiau ir artimo žmogaus glėbys, bučiniai, glamonės, prisilietimai.

„Norint išlaikyti ryšį, tarpusavio santykį, kas natūraliai ir lemia intymų artumą, būtina kalbėtis. Seksologo konsultacija gali padėti tik toms poroms, kurios yra išlaikiusios ryšį, kurios nori prisitaikyti prie naujos situacijos ir suvokia, kad taip, kaip buvo anksčiau, jau niekada nebebus. Tokiais atvejais kalbiesi su pora ir bandai atrasti, kaip jie kitaip abiem priimtinais būdais gali realizuoti savo seksualumą: galbūt verta paieškoti kitokių pozų, naujų erogeninių zonų, pasinaudoti vienokiomis ar kitokiomis pagalbinėmis priemonėmis“, – pastebi R. Adomaitis ir priduria, kad intymumą atkurti, jį sustiprinti galima tik dviese, o ne konsultuojantis po vieną.

O jei klausti patarimo – gėda?

Onkologiniam pacientui svarbiausiu tikslu tampa įveikti ligą, o jį gydančiam gydytojui – kuo tiksliau įvertinti iškilusias grėsmes ir sudėlioti tinkamiausią gydymo planą.

„Taip jau yra, kad apie savo seksualinius potyrius, poreikius kartais nedrąsu ar nejauku kalbėtis net su savo partneriu, kur jau ten su svetimu žmogumi. Tad pacientui, jei jam ir kyla klausimų apie intymumą, tampa nepatogu ar net gėda tokiais „niekais“ trukdyti gydytoją. Be to, neretai iškyla ir privatumo problema, nes palatoje pacientas dažniausiai būna ne vienas. Tokiais atvejais galima ieškoti atsakymų internete, informacijos tikrai yra puikios ir nemažai, daug anglų kalba. O angliškus tekstus dabar kuo puikiausiai galima išsiversti su „Google“ vertėju. Sergantysis turi suprasti ir žinoti, kad jis toks – ne vienintelis ir kad problemų sprendimų būdų tikrai yra ir net ne vienas. Taip, tokios informacijos paieškos užtrunka, bet pabandyti verta“, ­– tvirtina R. Adomaitis.

Pasak seksualinės sveikatos gydytojo, partneriams būtina paanalizuoti, kokia yra pagrindinė jų abiejų meilės kalba (šių kalbų, anot Dr. Gary Chapmano yra tik penkios, taip vadinasi ir jo bestseleriu tapusi knyga „Penkios meilės kalbos“) ir kaip ją galima išreikšti. Pagalvoti, kas labiausiai suteikia jausmą, kad esu mylimas, ir priešingai – kas labiausiai skaudina iš to, ką partneris daro, sako arba nedaro ir nesako.

„Galbūt verta dažniau partnerį apsikabinti, prie jo prisiglausti, paglostyti? O gal daugiau laiko leisti drauge? O gal artimo žmogaus pagrindinė meilės kalba yra jam suteikiama pagalba? Kalbėjimas partnerio meilės kalba stiprina intymumą. Kaip prakalbinti antrą pusę? Pirmiausia reikia pačiam pradėti kalbėti, klausti. Pavyzdžiui, „Jei tave šitaip apsikabinsiu, ar tau neskaudės?“ „O koks apkabinimas tau būtų malonus?“ „Ar ir kur galėčiau tave pabučiuoti“? Tik sergantysis gali visa tai įvardinti, parodyti. Partneris tikrai pats nesupras, kas būtent pasikeitė, kol jam nebus pasakyta ar parodyta. Ir seksologas to nesupras, jei sergantysis bėdos neįvardins pats“, ­– atkreipia dėmesį R. Adomaitis.

Intymių problemų, kai vienas iš partnerių serga vėžiu, gydytojo teigimu, patiria absoliučiai visos poros. Ir tai, anot R. Adomaičio, nepriklauso nuo partnerių amžiaus ar laiko, kiek jie yra pora. Skiriasi tik problemų mastas bei jų trukmė.

Aistė Veismanaitė