Krūties vėžiu susirgusi ir gyvenimo būdą pakeitusi Lina: „Į gyvenimą pradėjau žiūrėti šviesiau ir linksmiau“

Daugiau sveiko maisto, sporto, kelionių, gerų knygų. Šie pokyčiai į 52-ejų Linos (vardas pakeistas, aut. past.) gyvenimą atėjo susirgus krūties vėžiu. Moteris pasakoja kurį laiką jautusi rutiną ir sąstingį gyvenime, o užklupusi liga privertė susiimti, koreguoti gyvenimo būdą, išmokti pertvarkyti prioritetus ir asmeninį laiką. Linai buvo taikomas gydymas hormonų terapija.

Po operacijos vėl grįžo į įprastą gyvenimą

Krūties vėžio diagnozė 52-ejų Linai nebuvo labai netikėta. Moteris buvo stebima dėl dešiniosios krūties ir reguliariai tyrėsi. Sulaukusi 50-ies Lina dalyvavo krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje. Pakitimų buvo rasta kitoje, kairiojoje, krūtyje. Gydytis onkologinės ligos moteris atvyko į Nacionalinį vėžio institutą (NVI). Čia Linai buvo atlikta operacija, spindulinis gydymas ir paskirta hormonų terapija.

„Nejutau nei šoko, nei pykčio. Priėmiau tai labai ramiai. Gal įtakos turėjo ir kaip tik tada į rankas pakliuvusi Džo Dispenzos knyga „Jūs esate placebas“. Ji man buvo tarsi atrama. Pradėjau mąstyti, kad mano liga yra šalia, o aš gyvenu čia. Mane operavo, po operacijos labai greit atsigavau. Visą laiką galvojau, kad viskas bus gerai, nekils jokių problemų. Mane greitai išrašė iš ligoninės: ketvirtadienį operavo, pirmadienį jau išvažiavau namo. Sunkiausia buvo slėpti ligą nuo šeimos – apie ją žinojo tik vyras. Ir kaip tik tuo laiku, kai grįžau namo po operacijos, jis negalėjo su manimi būti, buvo išvykęs darbo reikalais. Bet jaučiausi gerai, žaizda gijo be jokių komplikacijų. Taigi, pirmas ligos etapas praėjo labai sklandžiai. Greitai grįžau į darbą. Antradienį susitvarkiau perrišimus, trečiadienį jau ėjau į darbą. Kadangi man buvo operuota kairė krūtis, nebuvo sudėtinga dirbti kompiuteriu – esu dešiniarankė. Darbas padėjo dar labiau atitolti nuo minčių apie ligą. Nuvykdavau į perrišimus ir toliau dirbdavau“, – pirmą etapą su liga prisimena Lina.

Depositphotos nuotr.

Nors moteris su liga susidūrė prieš porą metų, abi dukros apie tai kol kas nieko negirdėjo. „Apie mano ligą žino tik tie, kam pasakau, ir kuo toliau, tuo laisviau jaučiuosi. Galvoju, gal papasakoti ir vaikams, nes jau praėjo dveji metai, vyresnei dukrai šiemet sukaks 22-eji, taigi, pasakyti jai jau galėčiau. Jaunesnei dukrai 17 metų, tad irgi visai tinkamas amžius išgirsti tokią žinią. Bet dar šiek tiek palauksiu. Apie ligą kol kas dukroms nepasakoju, nes vyresniosios geriausios draugės mamą šiemet pasiglemžė krūties vėžys. Todėl nenoriu skubėti. Be to, neapleidžia klausimas: „O kas pasikeis, jei pasakysiu?“ Juk pati galiu susitvarkyti. Man taip daug ramiau, niekas neklausinėja, kaip jaučiuosi. O jaučiuosi puikiai. Be to, kiekvienas klausimas apie ligą ją primena. Todėl renkuosi apie savo ligą niekam nesakyti. Man taip geriausia. Esu prisijungusi prie feisbuko grupių, kuriose žmonės kalba apie tai, kad sergant vėžiu svarbu šeimos palaikymas. Gal. Bet aš esu iš tų žmonių, kuriems patiems lengviau susidoroti su sunkumais“, – mintimis dalijasi moteris.

Visų pokyčių variklis pirmiausia yra stiprus vidinis troškimas ką nors pakeisti į gerąją pusę.

Sveika mityba padėjo susitvarkyti su hormonų terapijos šalutiniais reiškiniais

Po operacijos Linos laukė spindulinis gydymas ir hormonų terapija. Moteris sako sunerimusi dėl galimo kūno masės didėjimo, be to, kartu su terapija užklupusios karščio bangos blogino gyvenimo kokybę. Pagerinti fizinę ir emocinę savijautą jai padėjo esminiai gyvenimo būdo pokyčiai: moteris vėl pradėjo užsiiminėti joga, o persivalgymą ir nesaikingą saldumynų vartojimą pakeitė sveika mityba.

„Pradėjus vartoti Tamoksifeną, neramu buvo dėl karščio bangų. Galvojau, ką daryti, kaip pagerinti savo būklę. Gydytoja patarė išbandyti kvėpavimo pratimus, jogą. Prisiminiau, kad kadaise esu ją lankiusi. Kai pradėjau domėtis, sužinojau, kad mano trenerė renka grupę ir užsirašiau į užsiėmimus. Ši trenerė neskiria labai sudėtingų fizinių pratimų, tačiau parenka tokius, kurie išmankština visus raumenis. Pusantros valandos trukmės treniruotė nuramina psichologiškai, atlieku kvėpavimo pratimus, atsipalaiduoju. Jogą lankau du kartus per savaitę“, – aiškina Lina.

Nerimą moteriai kėlė ir galimas kūno masės didėjimas. „Dėl savo svorio šiek tiek nerimavau, nes turiu problemų su emociniu valgymu. Supratau, kad tokį įprotį reikia keisti. Jeigu ką nors darai per prievartą, greitai grįžti prie tų pačių problemų. Po kokio pusmečio sėdėjau namuose ir galvojau, ką čia suvalgius… Anksčiau labai mėgau tortą, bet kai apie tai pagalvojau, supratau, kad visiškai jo nebenoriu, noriu sveikesnio maisto, žalumynų. Porą dienų ieškojau visokių receptų, galiausiai užsisakiau mitybos planą. Kai pradėjau jo laikytis, susireguliavo svoris. Be jokios prievartos. Dabar mano rytas prasideda nuo košės, valgau dideles porcijas salotų. Negaliu pasakyti, kad atsisakiau viso kito maisto, jeigu noriu, šiek tiek jo paragauju. Bet visada bandau susitarti su savimi, ar man to iš tikrųjų reikia, ar tas maistas tikrai toks skanus, kaip akys mato. Dirbu labai įtemptą darbą, kartais po susirinkimų jaučiu gliukozės poreikį, todėl su savimi visada turiu juodojo šokolado. Dar vienas niuansas, kodėl man labai gerai pavyko laikytis mitybos plano – dirbu iš namų ir galiu susireguliuoti valgiaraštį. Šis laikotarpis man buvo labai lengvas. Viskas klostėsi sklandžiai, nes mačiau rezultatą, mano savijauta labai pagerėjo, nejaučiau nerimo, buvau pakilios nuotaikos, kai lankiausi pas chemoterapeutę dr. Birutę Brasiūnienę“, – apie naujus mitybos įpročius pasakoja moteris.

Onkologinė liga buvo postūmis gyvenimo būdą keisti iš esmės

Atrodytų, Lina yra tikras pozityvumo ir optimizmo užtaisas. Kaip su onkologine liga susidūrusiai moteriai pavyko ne tik išlaikyti gerą nuotaiką, bet dar ir pasisemti įkvėpimo gyvenimo pokyčiams? Lina sako, kad kiekvienas esame skirtingi, todėl vieno recepto čia būti negali. Tačiau moteris pataria nenuleisti rankų, nebijoti keisti gyvenimo įpročių, ieškoti pozityvumo mėgstamose veiklose. „Kadangi pati praėjau šį kelią, kas pradžioje atrodė iššūkis, dabar yra kasdienybė. Manau, verta skaityti daug pozityvių knygų, stengtis nemąstyti neigiamai. Užversti lapą ir negalvoti apie ligą, nes tai jau įvyko, ir pakeisti praeities mes negalime. Kiekvieną problemą turime spręsti dabar. Jeigu nuo chemoterapijos didėja svoris, reikia klausti savęs, ką galiu šioje situacijoje padaryti? Ar svoris iš tiesų didėja nuo hormonų terapijos? O gal nuo maisto, kurį valgome? Manau, tai yra kiekvieno didelis darbas su savimi. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus nori pasveikti, ar nori visaverčio gyvenimo. Mes prieiname prie situacijos, kad susirgome ir turime ką nors keisti. Kažką darėme ne taip, kažkas yra gerai, o kažkas ne. Kai bandžiau suprasti, kodėl man taip nutiko, suradau milijoną priežasčių, bet nė vienos konkrečios. Todėl siekiau laipsniškų pokyčių“, – mintimis dalijasi Lina.

„Atviros moterų istorijos yra labai svarbios, jos parodo, kaip pacientės įveikia gydymą, kovoja su šalutiniais reiškiniais. Tai geri pavyzdžiai kitoms ir jie išties yra paveikūs“, – neabejoja doc. dr. B. Brasiūnienė. Edmundo Paukštės nuotr.

Moteris įsitikinusi, kad visų pokyčių variklis pirmiausia yra stiprus vidinis troškimas ką nors pakeisti į gerąją pusę. „Teko skaityti su liga susidūrusių žmonių atsiliepimus. Tokie žmonės neretai nusprendžia ką nors pakeisti savo gyvenime. Liga gali būti atspirties taškas, kai tu supranti, kad toliau taip tęstis negali, vadinasi, reikia ką nors keisti, jei nori, kad viskas būtų gerai. Man taip ir buvo – visą laiką kovojau su savo emociniu valgymu. Dėl to pradėjau vėl sportuoti. Tiesą sakant, ir anksčiau sportavau: lankiau rankinį, dirbau judrų darbą, kuriame beveik nereikėjo sėdėti, o pastaruosius dvylika darbe jau tenka sėdėti. Iš pradžių buvo labai sunku atsisėsti, bet prie sėdėjimo priprantama, nes tai patogu. Pajutau, kad fizinio aktyvumo nebeužtenka ir reikia pokyčių. Dabar jau galvoju užsiiminėti ne tik joga, bet ir kardiopratimais. Apibendrindama galiu pasakyti, kad į gyvenimą pradėjau žiūrėti visai kitaip. Jei seniau galvodavau: „Kam man to reikia?“, dabar mąstau: „Gerai, reikia išbandyti, juk tai kai kas naujo.“ Seniau, kai norėdavau skristi atostogauti, bet neturėdavau su kuo, neskrisdavau. Šiemet susiradau kelionę ir pasiėmusi dukras išskridau į Kretą. Birželį buvau Prancūzijoje – vyras dirbo, aš vaikščiojau po kalnus. Vyras sužinotų, kur buvau, nežinau, ką pasakytų (juokiasi). Anksčiau turbūt būčiau bijojusi. Susirgusi aš atgijau. Į gyvenimą pradėjau žiūrėti šviesiau ir linksmiau, o naujas problemas priimu kaip iššūkius. Jei problema atrodo didelė, ją „išdėlioju“, išsprendžiu. Taigi, ir streso nejaučiu. Nuolatos tobulinu savo užsienio kalbų žinias, tai tapo mano hobiu. Gaila, kad nemoku angliškai, norėčiau tiek knygų šia kalba paskaityti. Ypač tokių, kurios labai pozityvios“, – pokalbį baigia Lina.

Kada skiriama hormonų terapija?

Taigi, kas yra hormonų terapija ir kokiais atvejais ji taikoma krūties vėžiui gydyti? Anot NVI Chemoterapijos skyriaus su dienos stacionaru vedėjos, gydytojos onkologės chemoterapeutės doc. dr. Birutės Brasiūnienės, hormonų terapija yra vienas medikamentinės vėžio terapijos būdų, skiriamas hormonų receptorių turinčiam krūties vėžiui gydyti. Hormonų terapija gali būti skiriama ankstyvoms stadijoms arba metastazavusiai ligai gydyti. „Pagal patologiją ir ligos eigą yra išskiriami trys krūties vėžio tipai: nuo hormonų priklausomas, turintis estrogenų ir progesteronų receptorius (jo yra daugiausia, apie 60–70 proc. atvejų) vėžys, HER receptorius turintis vėžys (iki 15–25 proc. atvejų) ir trigubai neigiamas vėžys, kuris neturi minėtų trijų rūšių receptorių (sudaro 10–20 proc.), – komentuoja gydytoja onkologė chemoterapeutė.

Labai svarbus paciento ir gydančio onkologo bendradarbiavimas ir aiškios, pacientui suprantamos rekomendacijos.

Doc. dr. B. Brasiūnienė sako, kad prognostiškai palankiausias yra hormonų receptorius turintis krūties vėžys. „Jis dažniau diagnozuojamas vyresnio amžiaus moterims, jo eiga ne tokia agresyvi, ligą galima ilgai ir gana sėkmingai gydyti hormonų terapija. Kiti du krūties vėžio tipai yra agresyvesni, jais serga jaunesnės moterys, greičiau vystosi atsparumai gydymui ir gresia dažnesnės metastazės, todėl jie gydomi kitais medikamentais“, – komentuoja medikė.

Depositphotos nuotr.

Hormonų terapijos tikslas – blokuoti ar kitaip keisti estrogenų ir progesterono receptorius ar jų sintezę, stabdyti vėžio biologijos kaskadą, neleisti jam vystytis, metastazuoti. „Iki menopauzės skiriami dviejų tipų hormonų terapijos vaistai (veikiantys per hormonų receptorius ir blokuojantys kiaušidžių veiklą), po menopauzės (natūralios ar buvusios kiaušidžių šalinimo operacijos) – tik hormonų terapija, veikianti per receptorius. Ankstyvųjų stadijų gydymas hormonų terapija, atsižvelgiant į rizikos grupę, gali tęstis 5–10 metų, nes dabartiniai klinikiniai tyrimai ir jų rezultatai rodo, kad ilgiau šiuos vaistus vartojančioms moterims sumažėja vėžio atkryčio rizika. Hormonų terapiją skiria onkologų komanda, remdamasi vėžio biologija, rizikos grupe, operacijos išvadomis, pacientės amžiumi, ginekologine anamneze, gretutinėmis ligomis ir bendra būkle. Jei gydymas sunkiau toleruojamas, išsiaiškinus galimas priežastis, jis koreguojamas, pavyzdžiui, vieną vaistą galima keisti kitu. Pacientėms, kurioms paskirta hormonų terapija, labai svarbu žinoti, kokie tai vaistai, kodėl juos būtina vartoti, kokia gydymo trukmė ir kokie galimi šalutiniai reiškiniai“, – aiškina doc. dr. B. Brasiūnienė.

Hormonų terapija ir šalutiniai reiškiniai: kaip sau padėti?

Kaip ir kiekvienas gydymo metodas, hormonų terapija gali sukelti šalutinių reiškinių. „Pagrindiniai jų yra karščio bangos, nuovargis, nemiga, gimdos gleivinės hiperplazija, sąnarių maudimas, nuotaikos svyravimai, kūno masės didėjimas, skysčių kaupimasis ir kt. Pacientė prieš vartodama vaistus turi žinoti apie šalutinius reiškinius, informuoti gydytoją, jeigu sunku vartoti vaistą, ryškėja nauji simptomai. Ji būtinai turi žinoti rekomendacijas, ką kiekvienu atveju daryti, kada ir kur kreiptis ir ką daryti su pačiu hormonų terapijos vaistu. Aptarus su gydančiu onkologu būtina spręsti, ar reikia laikinai stabdyti vaisto vartojimą, ar visai nutraukti, ar keisti jį kitu. Labai svarbus paciento ir gydančio onkologo bendradarbiavimas ir aiškios, pacientui suprantamos rekomendacijos“, – sako doc. dr. B. Brasiūnienė.

Anot gydytojos onkologės chemoterapeutės, kaip ir vartojant kitus hormonus, hormonų terapija gali lemti kūno masės augimą ar skysčių kaupimąsi. „Turime krūties vėžiu sergančių moterų, kurios yra normalios arba mažos kūno masės. Tokioms moterims hormonai papildomų kilogramų neprideda. Ar kūno masė per hormonų terapiją didės, lemia pacientės amžius, sulėtėjusi medžiagų apykaita per menopauzę, antsvoris, nutukimo atvejai giminėje, fizinis aktyvumas sergant, mityba, žalingi įpročiai. Tarp mano pacientų yra kelios fiziškai aktyvios moterys. Jos irgi patiria hormonų terapijos šalutinių reiškinių, bet niekada neakcentuoja to kaip neįveikiamos problemos, nesvarsto nutraukti gydymą, aktyviai klausia, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Atviros moterų istorijos yra labai svarbios, jos parodo, kaip pacientės įveikia gydymą, kovoja su šalutiniais reiškiniais. Tai geri pavyzdžiai kitoms ir jie išties yra paveikūs“, – sako doc. dr. B. Brasiūnienė.

Keli patarimai, kaip pagerinti gyvenimo kokybę gydantis onkologinę ligą:

• klausti gydytojo rekomendacijų, aiškintis, kaip palengvinti galimus šalutinius poveikius, teirautis dėl vaistų dozės mažinimo, vaistų keitimo;
• rasti asmeninį santykį su liga: stengtis ne tapti auka, o būti šalia ligos ir vadovauti savo gijimo procesui;
• judėti;
• sveikai maitintis;
• vengti žalingų įpročių;
• gerai išsimiegoti, laikytis miego higienos;
• turėti mažų kasdienių ritualų, teikiančių džiaugsmo;
• užsiimti meditacija, dėmesingo įsisąmoninimo praktikomis;
• bendrauti su artimaisiais, šeima, draugais;
• turėti laisvalaikį, hobių;
• priklausyti socialinių tinklų grupėms (nebūtinai tik sergančiųjų);
• religija, tikėjimas;
• knygos, klausytis muzikos, domėtis menu, išbandyti meno terapiją;
• leisti laiką su augintiniais;
• tęsti kasdienį gyvenimą, laikytis savų įpročių;
• leisti aplinkiniams padėti tvarkytis buityje;
• nepamiršti psichologo konsultacijų galimybės.

Ieva Motiejūnaitė,
Nacionalinis vėžio institutas