Po krūties vėžio diagnozės šoką patyrusi Agnė atrado pagalbos sau receptą

Vilnietė Agnė Kavaliauskaitė, serganti agresyviu antros stadijos krūties vėžiu, apie ligą sužinojo vos prieš keletą mėnesių. Jauną 29 metų moterį ištiko šokas – ji sveikai gyveno ir valgė, daug sportavo ir neturėjo jokių sveikatos problemų. Kaip pati pripažįsta, iš pradžių buvo daug ašarų, nerimo ir panikos, tačiau viskas pasikeitė, kai Agnė pakeitė savo mąstymą.

Simptomas atrodė labai nerimtas

„Viskas prasidėjo nuo to, kad man ėmė mausti krūtį. Kadangi tuo metu buvo antra menstruacinio ciklo pusė, nekreipiau dėmesio, maniau, tai susiję su hormonais. Tačiau maudimas neišnyko. Vienoje krūtyje apčiuopiau stambesnę masę. Vyliausi, kad tai tiesiog pieno liaukos, lyginau, ar ir kitoje krūtyje yra kas panašaus. Vis dėlto jau kitą dieną paskambinau į privačią kliniką ir užsiregistravau. Po kelių dienų man buvo atlikta echoskopija, po kurios skubiai skirta biopsija, nes vienas darinių specialistui pasirodė įtartinas“, – prisiminė Agnė.

Moteris su draugu buvo suplanavusi atostogas, tačiau vietoj jų teko ruoštis chemoterapijai. Diagnozę Agnė išgirdo ne iš gydytojos, o perskaitė elektroninėje sveikatos sistemoje. Pašnekovė neslepia – apėmė didžiulis šokas. Žemė slydo iš po kojų.

„Visą dieną praverkiau. Tiek verkiau, kad vokai buvo ištinę dar keletą dienų. Nebuvau pasiruošusi tokiai žiniai. Aš sveikai gyvenau ir maitinausi, sportavau 5–6 kartus per savaitę, rūpinausi savo sveikata. Maniau, tai mane apsaugos nuo bet kokių ligų. Be to, dažnai girdžiu, kad jaunos moterys krūties vėžiu neserga. Kai dar prieš tyrimus su viena drauge kalbėjau, kad man maudžia krūtį ir noriu pasitikrinti, ji tik numojo ranka – esą neverta, nes aš jauna, maudimas praeis savaime. Ačiū Dievui, paklausiau nuojautos. Mano vėžys yra labai agresyvus. Jo plitimo greitis – 40 proc. Pasak gydytojų, tai reiškia, kad liga plinta labai greitai. Pagal agresyvumo laipsnius priklauso trečiai, agresyviausiai, kategorijai. Galima tik įsivaizduoti, kas galėjo nutikti, jeigu būčiau delsusi“, – svarstė moteris.

„Jei nieko nedarai, nerimas ir baimė labai greitai gali įtraukti, o aš noriu šį etapą praeiti kuo greičiau ir kuo lengviau, todėl darau viską, kas man padeda“, – tikina A. Kavaliauskaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Nusprendė užšaldyti kiaušialąstes

Bene sunkiausia buvo pranešti šią žinią artimiesiems. Jauna moteris iki šiol graudinasi prisiminusi, kaip raudojo mama. Agnė sako, tai liūdniausia gyvenime girdėta rauda…

„Tačiau tuomet pasakiau mamai: „Dar šiek tiek gali paverkti, bet paskui nenoriu matyti jokių ašarų, visi turime būti stiprūs.“ Žinodama, kad ir kiti artimieji sutiks žinią su ašaromis, stengiausi pasidalinti ja su visais kuo greičiau. Greičiau tą pleistrą nuplėšiame, truputį paverkiame, visi sužino, kas įvyko, susitaikome su tuo ir judame toliau. Nenorėjau ilgai tęsti graudinimosi etapo“, – pasakojo pašnekovė.

Kita vertus, artimieji – iki šiol jos svarbiausias ramstis. Natūralu, kad pasitaiko silpnumo akimirkų, kai moteris palūžta, tuomet pasikalba su mama, su draugėmis, širdies draugu ir vėl atsitiesia. Pasak Agnės, liga parodė, kokie nuostabūs žmonės ją supa.

Dar vienas iššūkis, kurį teko atlaikyti, susijęs su situacijos naujumu. Žaibo greitumu vykstant įvairiems tyrimams, Agnei teko per trumpą laiką priimti daug rimtų sprendimų. Atsiradę klausimai kėlė daug nerimo ir panikos. Pavyzdžiui, kadangi ateityje nori susilaukti vaikų, moteris konsultavosi dėl kiaušialąsčių užšaldymo procedūros, kurios kainos – 3 tūkst. eurų – valstybė nekompensuoja.

„Jau per pirmą vizitą paaiškėjo, kad sprendimą dėl kiaušialąsčių užšaldymo turiu priimti tuojau pat, nes šiandien tinkamiausia diena pradėti leisti hormoninius vaistus. Kai sutikau ir pranešiau apie tai gydytojai, ši suabejojo, ar galima atidėti chemoterapinį gydymą, kol bus atlikta procedūra. Taigi kasdien vis laukdavo kokie nors netikėtumai, galvoje kėlę tikrą sąmyšį“, – atviravo Agnė.

Asmeninio albumo nuotr.

Kasdien programuoja save teigiamomis mintimis

Jau pirmą savaitę Agnė suprato, kad nerimas trukdo susitelkti į sveikimą, tad griežtai sau pasakė „stop“ ir į rankas paėmė dar prieš ligą įsigytą knygą apie pozityvų mąstymą. Moteris ją skaito iki šiol – neskubėdama, pasibraukdama svarbiausias mintis, kad kuo geriau įsigilintų ir šias žinias pritaikytų gyvenime.

„Man priimtina mintis, kad didelė gydymo sėkmės dalis priklauso nuo žmogaus pozityvaus nusiteikimo. Todėl kasdien juo pasirūpinu. Esu nusprendusi visą gydymo laikotarpį skaityti tik įkvepiančias knygas, kad save palaikyčiau. Stengiuosi būti konstruktyvi, stengiuosi neskaityti liūdnų istorijų. Žinoma, tenka išgirsti liūdnų istorijų, nuo jų susigraudinu, bet visada grįžtu prie savęs programavimo. Ryte vos prabudusi ir vakare prieš miegą mintyse kartoju afirmacijas, susijusias su tikėjimu, kad pasveiksiu. Ir aš tikiu. Jeigu kurią nors dieną neskaitau knygos, nekartoju afirmacijų, iš karto pradedu jausti nerimą. Tuomet vėl grįžtu prie kasdienės rutinos. Jei nieko nedarai, nerimas ir baimė labai greitai gali įtraukti, o aš noriu šį etapą praeiti kuo greičiau ir kuo lengviau, todėl darau viską, kas man padeda“, – tikino pašnekovė.

Be to, Agnė sutiko panašaus likimo moterų, jau praėjusių šį kelią. Ją labai palaiko viena artima bičiulė, kuriai prieš metus irgi buvo diagnozuotas krūties vėžys. Agnė jaučiasi ramiau žinodama, kad yra moterų, su kuriomis gali pasikalbėti apie ligą, paklausti, kaip joms sekėsi ištverti vieną ar kitą gydymo etapą, gauti patarimų.

Asmeninio albumo nuotr.

Tokio nuovargio neįsivaizdavo

Paklausta, kaip liga pakeitė gyvenimą, Agnė neslepia: gyvenimas pasikeitė nuo pat pirmos chemoterapijos, po kurios jautė tokį didžiulį nuovargį, kokio gyvenime nėra jautusi ir net neįsivaizdavo, kad toks nuovargis apskritai egzistuoja.

„Užteko pereiti iš vieno kambario į kitą ir jau reikėjo atsisėsti, kad atgaučiau kvapą. Žinoma, mane ištiko šokas, nes mano kūnas iki tol buvo treniruotas, ištvermingas, o dabar iššūkis – pereiti kambarį. Dar vienas nemalonumas, kad dėl dirbtinai menopauzę sukeliančių vaistų prasidėjo karščio bangos, kurioms užėjus beveik alpstu. Vieną kartą iš tiesų nualpau. Tai įvyko laiptinėje, susitrenkiau galvą. Karščio banga prasidėjo lifte, kai kilau namo. Liftui atsidarius, akyse jau buvo tamsu, žengiau žingsnį ir kritau laiptinėje. Atsigavusi kurį laiką dar nieko nemačiau. Išgirdusi lojant savo šunytę, apgraibomis susiradau buto duris, atsisėdau prie jų ir laukiau, kol grįš regėjimas ir galėsiu jas atrakinti. Tuomet tikrai buvo baisu. Labai aiškiai supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė ir turiu labai gerai vertinti savo galimybes. Priėmiau sprendimą viena neiti iš namų, jeigu jaučiuosi negerai. Taigi, pradėjau daug labiau saugotis. Jei tik kur nors pavargstu, nesistengiu išbūti iki paskutinės minutės, keliauju namo“, – pasakojo pašnekovė.

Turbūt kiekvienai moteriai svarbu, kaip ji atrodo, o chemoterapija susijusi su plaukų praradimu. Brangindama savo plaukus, iš pradžių Agnė dėjosi šaldančią kepurę, apsaugančią nuo išslinkimo, tačiau po kurio laiko nusprendė jos atsisakyti.

„Juk plaukai ataugs. Tai tik laikinas etapas, per kurį išbandysiu naujus įvaizdžius. Kiek leidžia sveikata, mėgstu aktyviai leisti laiką, išeiti pasivaikščioti, tad jau dabar ieškau gražių skarelių, kepuryčių, noriu turėti vieną kitą peruką, kad išėjusi į gatvę jausčiausi graži“, – juokėsi moteris.

Jaučiu didelę prasmę drąsindama žmones, juolab kad tai ir man padeda palaikyti geras emocijas.

Apie savo istoriją kalba viešai

Susirgusi krūties vėžiu, Agnė nusprendė neslėpti diagnozės ne tik nuo pažįstamų žmonių, bet ir nuo visų kitų. Moteris instagramo platformoje (kava.agne) dalijasi savo istorija viešai, nes nuoširdžiai tiki, kad viešas kalbėjimas gali padėti lengviau išgyventi šį periodą ne tik jai pačiai, bet ir kitiems žmonėms, išgirdusiems vėžio diagnozę. Be to, Agnė siekia, kad moterys kuo daugiau žinotų apie krūties vėžio prevencijos galimybes, reguliariai tikrintųsi, atpažintų simptomus ir turėtų bendrą supratimą, kaip atrodo gydymas. Pasak Agnės, vis dar gajus mitas, kad jeigu esu jauna, sveika, sportuoji, liga neužklups. Tačiau vėžys gali užklupti kiekvieną.

„Sulaukiu moterų žinučių, kad, pamačiusios mano įrašus, užsiregistravo pasitikrinti krūtis. Kitos dėkoja, kad taip atvirai kalbu apie savo ligą, nes tuomet ir jos sirgdamos nesijaučia vienos. Beje, padėkos žinutes rašo ne tik moterys, bet ir vyrai. Netikėta, bet labai malonu. Noriu ir toliau dalintis savo istorija, vildamasi, kad įkvepiu ir kitus pozityviau kovoti su liga. Galiausiai ir aš gaunu malonumą, nes jaučiuosi užsiimanti prasminga veikla. Štai ir vakar parašė viena moteris, kuriai vėžį diagnozavo vos prieš keletą dienų. Ji rašo: „Nežinau, kam parašyti, tad rašau jums, nes jūs išgyvenote kažką panašaus.“ Išgirdus diagnozę iš tiesų būna baisu, nes labai daug nežinomybės. Neįsivaizduoji, nei kaip gydymas atrodys, nei ko laukti. Todėl jaučiu didelę prasmę drąsindama žmones, juolab kad tai ir man padeda palaikyti geras emocijas“, – pasakojo pašnekovė.

Gydytoja – apie ligos priežastis ir gydymo pasirinkimą

Pasak Agnę prižiūrinčios Nacionalinio vėžio instituto gydytojos onkologės chemoterapeutės Monikos Drobnienės, pacientės navikas yra labai panašus į trejopai neigiamą, turi labai mažai hormonų receptorių ir yra daugiažidininis, todėl šiuo atveju skirtas kombinuotas chemoterapijos ir imunoterapijos gydymas. Statistiškai atsakas į tokį gydymą, kai vėžinės ląstelės medikamentinio gydymo metu visiškai išnyksta, pasiekiamas apie 60 proc. atvejų.

Agnei skirta 16 chemoterapijų, iš kurių 12 vyks kas savaitę, o 4 paskutinės – kas tris savaites. Gydytoja patvirtino, kad gydymą Agnės organizmas toleruoja gerai. Regis, yra ir rezultatas. Nors instrumentiniai tyrimai numatyti vėliau, išoriškai apžiūrint navikiniai židiniai sumažėję.

„Kai navikas yra agresyvus, didesnis nei 2 cm, daugiažidininis arba išplitęs limfmazgiuose, pastaruoju metu dažnesnė praktika – pirmiausia skirti chemoterapiją, kuri padeda ne tik sumažinti naviką prieš operaciją, bet ir vertinti gydymo efektyvumą. Moterys kartais nerimauja, kad ne iš karto atliekama operacija, tačiau išoperavus naviką sunku įvertinti, ar gydymas konkrečiu atveju veiksmingas, nes nėra, kaip pamatuoti. Lieka tik stebėti ir laukti, ar liga neatsinaujins. Paskyrę gydymą iki operacijos, pagal naviko pokyčius galime kontroliuoti situaciją: jeigu navikas traukiasi, žinome, kad gydymas efektyvus, jei ne – keičiame vaistus. Tai labiau individualizuotas gydymas“, – teigė pašnekovė.

Nors krūties vėžiu dažniau susergama vyresniame amžiuje, iki 5 proc. atvejų jis diagnozuojamas jaunoms moterims iki 40 metų. Jauniausiai gydytojos pacientei buvo vos 23-eji.

Jauname amžiuje krūties vėžys paprastai susijęs su genetinėmis mutacijomis, tačiau ne visada paveldimas per giminės liniją. Gali būti ir taip, kad moteris yra pirmasis paveldimo krūties vėžio asmuo giminėje, nes jos kūno ląstelėse dėl tam tikrų priežasčių įvyko genetinė mutacija, lėmusi ligos išsivystymą. Tiesa, genetinis ištyrimas nėra toks paprastas. Pavyzdžiui, Agnei atlikti genetiniai tyrimai dėl dažniausių mutacijų buvo neigiami. Tokiais atvejais po kurio laiko atliekamas išplėstinis genetinis tyrimas.

„Paskyrę gydymą iki operacijos, pagal naviko pokyčius galime kontroliuoti situaciją: jeigu navikas traukiasi, žinome, kad gydymas efektyvus, jei ne – keičiame vaistus. Tai labiau individualizuotas gydymas“, – teigia gydytoja onkologė chemoterapeutė M. Drobnienė. Edmundo Paukštės nuotr.

Inga Saukienė