Grįžti į visavertį gyvenimą po vėžio padėjo reabilitacija

Klaipėdietės Kristinos Ivasij istorija gal būtų susiklosčiusi kitaip, jeigu ne krūties vėžiu sirgusi mama. Vos pilnametystės sulaukusi dukra tapo mamos agonijos liudininke. Beveik po 20 metų prie krūties užčiuopusi gumbą, Kristina žinojo – vėžys, tačiau delsė kreiptis į medikus.

Užkoduotas brokas

„Mano mamos, taip pat sirgusios krūties vėžiu, istorija buvo nesėkminga“, – pasakojimą pradeda Kristina Ivasij, Lietuvoje užaugusi ukrainietė. Jai tuomet buvo devyniolika, kai keturiasdešimt penkerių metų mamai diagnozavo vėžį. Nors antros stadijos vėžys buvo išplitęs, gydytojai pateikė optimistinę prognozę dėl pagijimo, tuo labiau kad mama nusprendė rinktis radikalų kelią – pašalinti ligos apimtą krūtį. Kai vėžys persimetė į antrą krūtį, suvaldyti ligos nepadėjo net eksperimentiniai vaistai. Po poros metų Kristinos mama užgeso.

Kristina vėžio diagnozę išgirdo sulaukusi 39-erių. Jai buvo diagnozuota trečia ligos stadija su išplitimu į limfmazgius. „Kai mama mirė, jaučiau – aš tai turiu! Net žinojau, kad Pelenės istoriją primenantis lūžis įvyks apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus. Bijojau tos ligos, tad sąmoningai neidavau tikrintis“, – prisimena pašnekovė.

„Iki tol iš savęs reikalaudavau daugiau nei reikėdavo. Ir kai manyje vėl įsijungia perfekcionizmas, stabdau save. Jei anksčiau mėgau bėgti prieš traukinį, dabar renkuosi patogiai važiuoti“, – sako klaipėdietė K. Ivasij. Gintauto Butos nuotr.

Kristinai buvo įsirėžę mamos žodžiai, kad jei nebūtų operavusi krūties, būtų išgyvenusi ilgiau. „Užkoduotas brokas“, – taip moteris vertina savo būklę, sužinojusi, kad paveldėjo onkologinę ligą prišaukiantį geną. Trijų vaikų šeimoje, kartu su broliu ir dar viena seserimi užaugusi moteris – vienintelė, paveldėjusi šį geną.

Žinia apie vėžį – kurorte

Kristina prisiminė, kad porą metų iki ligos pradžios jausdavo maudimą širdies plote. Jį nurašydavo magnio trūkumui. Krūties savityra trumpam nuramindavo, tačiau vis sugrįžtančiu širdies nerimu dėl galimo krūties vėžio kartas nuo karto pasidalydavo su gyvenimo draugu.

„Naktį negalėdavau užmigti, vis norėdavau vaikščioti, nors dieną galėjau miegoti po 5 ar 6 valandas neatsibusdama. Vėliau naktinius pasivaikščiojimus papildė chalvos valgymas kilogramais – svoris neaugo, nors iki tol buvo nemažų svorio pokyčių“, – pasakojo moteris.

Iki trisdešimties metų ji svėrė 80 kilogramų, o nelaiminga meilė juos sudegino iki 49 kilogramų. Paskui dešimtmetį moteris buvo liekna ir dėl svorio neturėjo problemų.

Gintauto Butos nuotr.

Birštone su draugu atostogavusi Kristina po atpalaiduojamo masažo pasijuto nekaip – įsiskaudėjo nugara. Sportuojančią ir aktyvią moterį prieš tai prajuokino specialistės pastaba apie surakintas mentes. Susiruošus į baseiną, ranka netyčia nuslydo žemyn ir užčiuopė gumbą. „Kaip čia tas implantas atsidūrė? – toptelėjo Kristinai. – Pala, koks implantas?! Aš jų neturiu!“ Perbalusiu veidu antros pusės ji paprašė paėjėti nuošaliau, tada pridėjo jo ranką prie šono: „Čia yra tai, apie ką kalbu dvejus metus.“

Išgirdusi vėžio diagnozę, reagavo: „Krūtis pasiimkite, bet plaukus palikite!“

Delsė kreiptis pagalbos

Grįžusi namo K. Ivasij į gydytojus nesikreipė, nors skausmas vis labiau stiprėjo. Auglys – didžiulis raudonas gumbas po pažastimi – matėsi net vizualiai. Tiesa, padaryti kraujo tyrimai apie pavojingą ligą nesignalizavo – jie buvo puikūs. Prasitarus kolegėms, šios spaudė Kristiną pasitikrinti privačiai, taip išvengiant ilgo laukimo pas šeimos gydytoją, tačiau ji užsispyrė nemokėti už praneštą blogą žinią. Pralaužti nuostatos ledus ir pagaliau kreiptis į gydytoją padėjo draugė medikė.

Iš dešimt patikrintų moterų tik vienai nustato krūties vėžį – tokia kažkur aptikta statistika guodė save Kristina prieš vizitą pas krūtų onkochirurgą Algirdą Kasiliauską. Nors viduje žinojo, kokia yra tiesa. Po išsamių tyrimų gydytojas patvirtino Kristinos spėjimus. „Mane ištiko isterija. Siūliau gydytojui išpjauti vėžį arba pati jį išsiplėšiu“, – savo reakciją prisiminė moteris.

„Palikite plaukus!“

Gydytojas A. Kasiliauskas nuraminęs: „Nebijok, po chemoterapijos vemsi, plaukai nuslinks, bet jie ataugs, o vaistų nuo vėžio aš turiu.“ Pakratydama papurusius plaukus, Kristina juokiasi, kad gydytojas dabar jos nepažintų – po chemoterapijos blondinė šviesiais plonais plaukais virto papurgalve tamsiaplauke garbane.

Moteris atvira: netekti plaukų jai buvo skaudžiau nei krūtų. Ji prisiminė, kaip išgirdusi vėžio diagnozę, reagavo: „Krūtis pasiimkite, bet plaukus palikite!“ Saugoti plaukus bandė įvairiais būdais, per chemoterapijos procedūrą net specialiu šalmu – priemonės buvo bevaisės, nors jai yra tekę girdėti istorijų, kad kitoms pavyksta išsaugoti plaukus – moteriško grožio atributą.

„Kad ir kaip būtų, mums, moterims, plaukai yra svarbūs. Kai plaukai pradėjo kristi, skaudu buvo kelias pirmas valandas, paskui supratau, kad noras gyventi yra stipresnis“, – pasakoja pašnekovė, rodydama nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs išvaizdos eksperimentai: šalmas, plika galva, skarelė, atauganti trumpų plaukų šukuosena.

Sumaištį kėlė praeitis

Kelionėje su vėžiu Kristiną lydėjo nuostabūs gydytojai: Klaipėdos universiteto ligoninės Medicininės genetikos ir molekulinės diagnostikos skyriaus vedėja, gydytoja genetikė dr. Jūratė Gruodė, gydytojos onkologės chemoterapeutės Aušra Bankauskaitė ir Irmantė Česnavičienė, gydytoja echoskopuotoja Lijana Ceplienė ir kiti. Ji kaip strėlė praėjo visus reikiamus gydytojus, atliko tyrimus. Laukė chemoterapijos kursas ir operacija. Tačiau moters viduje atgijo praeities nuostatos ir su mamos mirtimi susijęs nepasitikėjimas gydymo rezultatais. Taip moteris atsidūrė Klaipėdos universiteto ligoninės psichologės Astos Libikienės kabinete.

„Kriokiau pusantros valandos, turbūt apkaltinau visą pasaulį dėl to, kas man nutiko. Kitą dieną nusiraminau ir išsiruošiau į pirmą chemoterapiją“, – pasakoja Kristina, kuriai paskui tapo įprasta prieš kiekvieną chemoterapiją apsilankyti pas psichologę.

Gintauto Butos nuotr.

Sužeidė ginekologės reakcija

Iki tol neturėjusiai nė vienos operacijos, lūžio ar rimtesnio sveikatos sutrikimo, pirma chemoterapija Kristinai pasaulį nudažė juodai. Lūžis pozityvesnio požiūrio link įvyko po kelių seansų. Atlaikyti ir nepasiduoti padėjo šeimos, draugų ir kolegų palaikymas.

Nors iki tol optimistiškai reagavusi į gydytojų onkologų prognozes, vaikų neturinti Kristina prisipažįsta, kad vos nepalūžo po apsilankymo privačioje vaisingumo klinikoje. Gydytojos ginekologės reakcija atėmė viltį pasveikti.

Kaip pasakojo K. Ivasij, tuomet išėjus iš gydytojos kabineto, į galvą lindo pačios juodžiausios mintys. Moteris neslepia – kilo minčių ir apie savižudybę, nors šiandien ji bando pateisinti tuomet į vatą žodžių nevyniojusią ginekologę.

„Gal gydytoja buvo pavargusi ar turėjo kokių asmeninių problemų?“ – svarsto ukrainietė, pripažindama, kad einant vėžio keliu į širdį skaudžiai krenta kiekvienas neatsargus žodis. Atsitiesti ir nepasiduoti blogiausiam scenarijui padėjo draugė.

Pasirinko radikalų sprendimą

„Kai pavargsi, aš tave paleisiu“, – Kristina pasakė mylimam vyrui prieš krūtų pašalinimo operaciją.

Nors moteriai rekomendavo pašalinti tik vieną krūtį, ji pasirinko kraštutinį variantą – šalinti abi. Iš pradžių net neprisileido minties dėti implantus. Priešingai nei mama, neslėpė savo pasirinkimo. Ji planavo vietoj pašalintų krūtų aplink randus pasidaryti gražias, simbolines tatuiruotes.

Kristina puikiai prisimena pirmą apsilankymą pas Klaipėdos universiteto ligoninės krūtų chirurgą Donatą Petrauską. Jo kvietimas bent apsvarstyti implantų galimybę moteriai buvo nė motais. Ir tik per kitą vizitą, po ilgo pokalbio su krūtų chirurgu, Kristina išdrįso žvilgtelėti į sudėliotus krūtų implantus. Gydytojas tuomet nusijuokęs: „Dabar jau galima su tavimi kalbėtis ir apie implantus.“

O kaip mylimas vyras reagavo į sprendimą pašalinti abi krūtis? „Man svarbiausia, kad tu būtum sveika. Manau, šiuos žodžius tokiu metu norėtų išgirsti kiekviena moteris“, – pasidžiaugė pašnekovė, juokais savo antrą pusę vadinanti laimėtu aukso puodu.

Požiūrį pakeitė reabilitacija

Šiandien Kristina drąsiai kalba apie krūtų implantų operaciją ir negalėjimą iki šiol priimti savo pasikeitusio kūno. Iš pradžių ji net prausdavosi užsimerkusi, o save vadino Frankenšteinu. Nieko verti buvo ir artimųjų raginimai pasižiūrėti, kaip meistriškai savo darbą atliko krūtų chirurgas Donatas Petrauskas. Pakeisti požiūrį į savo kūną moteriai padėjo reabilitacija.

Kristina iš pradžių neslėpė skeptiško požiūrio į reabilitaciją. Kartą atidžiau pasižiūrėjusi į veidrodį, nustebo vietoj tiesios kaip styga moters pamačiusi persikreipusią, sulinkusią žmogystą. Tuomet prisiminė kolegos patarimą negailėti pinigų reabilitacijai, darančiai stebuklus su žmogaus kūnu. Tiesa, su sąlyga – pasirinkti tinkamus specialistus.

Kūną pažadino osteopatija

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Aušra Bankauskaitė pacientei patarė kreiptis į natūraliais sveikatinimo metodais garsėjantį reabilitacijos centrą „Ostemedą“ Klaipėdoje. Kristina prisimena, kaip centro darbuotojai kantriai įkalbinėjo išbandyti vis naujas procedūras. Taip bijanti vandens moteris įsidrąsino išbandyti vertikalias vonias ir postizometrinę relaksaciją.

Didžiausią įspūdį moteriai paliko apsilankymas pas gydytoją osteopatą Dalių Žostautą: „Gydytojas vis liepia ką nors spausti, atpalaiduoti, paskui pabeldė į smakrą, o mano galvoje sukirbo mintis: „Alio, alio? Pradėk dirbti, nemiegok!“ Pajutau, kaip mano kūnas reaguoja į gydytojo judesius ir supratau: radau vietą, kur man tikrai padės. Viduje kirbėjo mintis: gydytojai išgydė mano kūną, bet „susirinkti detales“ savo galvoje turiu pati. Iki tol nesugebėjau priimti savęs pasikeitusios.“

Ji planavo vietoj pašalintų krūtų aplink randus pasidaryti gražias, simbolines tatuiruotes.

Po osteopato konsultacijos Kristina pagaliau išdrįso pažvelgti į savo naują krūtinę, kurią ignoravo daugiau nei pusmetį. Pasak pašnekovės, po krūties vėžio ne viena moteris susiduria su psichologinėmis problemomis, panikos atakomis. Ne išimtis buvo ir ji pati: kurį laiką net bijodavo išeiti į gatvę pavedžioti šunį – apnikdavo juodos mintys, lydimos nemalonių fizinių pojūčių. Suvaldyti panikos atakas Kristinai padėjo būtent reabilitacija.

Gintauto Butos nuotr.

Atrado kasdienybės džiaugsmą

Po reabilitacijos moteris atrado paprastų dalykų džiaugsmą: kaip gera rąžytis, kaip smagu išsitiesti visu ūgiu, nesaugant operuotų vietų. Pasak jos, reabilitacija gerokai palengvino grįžimą į visavertį gyvenimą, tad lieka tik apgailestauti, kad valstybė tam iki šiol skiria per mažai dėmesio.

Praėjus metams po gydymo kurso pabaigos, paklausta, kas pasikeitė jos gyvenime, optimizmu trykštanti Kristina juokiasi: „Naktimis nebevalgau chalvos! Iki tol iš savęs reikalaudavau daugiau nei reikėdavo. Ir kai manyje vėl įsijungia perfekcionizmas, stabdau save. Jei anksčiau mėgau bėgti prieš traukinį, dabar renkuosi patogiai važiuoti.“

Kuo naudinga reabilitacija po onkologinės ligos?

Klaipėdos reabilitacijos centro „Ostemeda“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, osteopatas Andrius Stasiulis apgailestauja, kad klasikinės medicinos požiūris į reabilitaciją po onkologinės ligos yra pernelyg atsargus. Gydytojai nelinkę jos skirti, net kai kūno skausmai nėra susiję su operuota vieta. Maloni išimtis – Klaipėdos gydytojai onkologai, pripažįstantys reabilitacijos naudą.

Pasak gydytojo, vadovaujantis naujausiais tyrimų duomenimis, reabilitaciją galima taikyti net operuotoje vietoje, svarbu – reabilitaciją atliekančių specialistų profesionalumas. Specialiai parinktos procedūros gerokai pagreitina gijimą, grįžimą į visavertį gyvenimą ir padeda išvengti komplikacijų. Onkologiniams pacientams dažnai atsiranda rankų tirpimai, kaklo, peties skausmai, judesių apribojimai, susiduriama su emociniais sunkumais. Pagerinti savijautą ir susitvarkyti su iškylančiais sunkumais padeda reabilitacija. Tenka tik apgailestauti, kad Ligonių kasos kompensuoja ne visas procedūras.

„Po krūties vėžio operuota vieta būna pažeista, tad pradėjus reabilitaciją postizometrinė relaksacija yra svarbiausia: kartu su profesionaliu kineziterapeutu daromi natūralūs fiziologiniai judesiai padeda atlaisvinti pažeistus audinius, raumenis, šalina skausmą, didina judesių amplitudę. Po krūties vėžio operacijos taip pat naudingas manualinis limfodrenažas, teisingai parinkta kompresinė rankovė, – pataria gydytojas A. Stasiulis. – Po onkologinės ligos žmonės dažnai susiduria su negatyviomis emocijomis, kurias lengviau priimti, išgyventi padeda gydytojo osteopato konsultacijos. Osteopatija atlaisvina diafragmą – ši plona raumeninė plokštelė padeda mums ne tik kvėpuoti, bet ir jautriai reaguoja į emocinį foną. Mes vadovaujamės holistiniu požiūriu į žmogų, tad stengiamės, kad pacientas jaustųsi harmoningas.“

Sandra Lukošiūtė-Jokšienė