Sėkmės pagrindas – ištikimybė mokslui ir pagarba pacientui

Pagarba visiems aplinkiniams ir kartu pamatuoti lūkesčiai kiekvienam asmeniškai, sugebėjimas veikti strategiškai matant kiekvieną smulkmeną, kuri yra arba gali tapti labai svarbi, net lemtinga – tai keli potėpiai emeritės mokslų daktarės Janinos Didžiapetrienės portretui. „Ekspromtas? Pats geriausias ekspromtas, kai esi pasirengęs iš anksto“, – šypsosi daktarė. Jai visada labiau rūpėjo gerai atlikti darbą nei užimti poziciją. Daktarė Janina Didžiapetrienė – dviejų knygų apie Lietuvos onkologijos istoriją autorė, šiemet apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus vystant vėžio profilaktiką, plėtojant onkologijos mokslą bei jo sąsajas su praktika.

„Esu tikrai laimingas žmogus ir dėkoju likimui, kad turėjau nuostabius mokytojus, išmintingus vadovus, ištikimus kolegas ir gabius bei kantrius doktorantus. Svarbiausia – kantrius. Lenkiuosi prieš jus. O kas mane paskatino rašyti knygas? Pirma, laisvės pojūtis tapus emerite – išgeri kavos ir veiki, ką nori. Antra, pagarba savo Mokytojams ir doktorantams. Tikrai labai juos myliu. Ypač dirbančius klinikinį darbą“, – kalbėjo meiliai doktorantų mama vadinama Janina Didžiapetrienė, pristatydama savo antrą knygą „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai“. Pirmoji – „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“ – išleista 2019 m.

Visą gyvenimą mokslų daktarė (HP) Janina Didžiapetrienė paskyrė Lietuvos onkologijai: dalyvavo kuriant pirmuosius lietuviškus vaistus nuo vėžio, žymiai prisidėjo prie informacinės sklaidos apie galintį sukelti vėžį žmogaus papilomos virusą, buvo tarp pirmos profilaktinės programos – dėl gimdos kaklelio patologijos Lietuvoje – iniciatorių, aktyviai talkino atveriant duris naujiems vaistams. Daktarė savo jėgas, žinias ir neeilines asmenines savybes paskyrė onkologijos mokslo plėtrai bei mokslo pasiekimų diegimui į praktiką, nuosekliai ir aktyviai pedagoginei veiklai, jaunosios onkologų mokslininkų ir klinicistų kartos ugdymui. Ir šiandien, įpusėjusi devintą dešimtį, žavi savo optimizmu, humoro jausmu, energija, pasitempimu ir žiniomis.

Dr. (HP) Janina Didžiapetrienė po valstybinio apdovanojimo įteikimo liepos 6 d. Edmundo Paukštės nuotr.

Su daktare Janina Didžiapetriene kalbamės apie nematomą onkologijos pusę – eksperimentinę onkologiją, mokslo ir klinikos bendradarbiavimo subtilybes, doktorantūros iššūkius, o svarbiausia – apie ištikimybę mokslui ir pagarbą žmogui.

Gerbiama daktare Janina, pažvelgus į Jūsų nueitą kelią susidaro įspūdis, kad klinikinę mediciną palikote anksti. Susižavėjote moksliniu darbu. Kodėl nenorėjote tęsti darbo abiejose srityse?

Moksline veikla pradėjau domėtis dar studijų metais. Dalyvavau moksliniuose būreliuose, skaičiau pranešimus studentų konferencijose. 1963 metais, baigusi Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetą, buvau paskirta dirbti dėstytoja Vilniaus medicinos mokykloje. Dėsčiau žmogaus anatomiją, fiziologiją, ausų, nosies ir gerklų ligas ir kartu dirbau gydytoja anesteziologe bei otorinolaringologe Respublikinėje Vilniaus klinikinėje ligoninėje „Raudonasis kryžius“. Jau tada supratau, kad mane labiau domina teoriniai mokslai, todėl kurso draugės Gražinos Rugienytės-Graželienės paskatinta 1967 metų rudenį pradėjau dirbti tuometiniame Lietuvos TSR onkologijos mokslinio tyrimo institute (toliau Onkologijos mokslinio tyrimo institutas). Pagrindinė mokslinės veiklos kryptis buvo eksperimentinė farmakologija. Meilę šiai mokslo šakai įskiepijo mano žemietis, studentų mylimas profesorius Henrikas Polukordas, dirbęs Instituto Eksperimentinės terapijos laboratorijoje. Atėjus man į Institutą minėtai laboratorijai vadovavo žinomas onkologas, mokslininkas, humanistas, eksperimentinės medikamentinės onkologijos pradininkas Lietuvoje Viktoras Kutorga.

Visą laiką siekiau, kad eksperimentinių tyrimų rezultatai būtų glaudžiai siejami su klinika ir tarnautų pacientui.

Savo mąstysena, sugebėjimu aprėpti plačiau, giliau, detaliau jis aplenkė mus šimtmečiais. Su šiuo nepaprastu žmogumi, šviesuoliu, eruditu man teko laimė dirbti apie 24 metus. Daktaras V. Kutorga buvo vienas tų Mokytojų, kuris visomis žiniomis tarnavo onkologijai ir sugebėjo mokiniams įskiepyti meilę mokslui. Mano sutikti nepaprasti žmonės, matyt, ir buvo pagrindinės priežastys, kodėl pasirinkau mokslininkės kelią, kuriame visą laiką siekiau, kad eksperimentinių tyrimų rezultatai būtų glaudžiai siejami su klinika ir tarnautų pacientui.

Prof. J. Didžiapetrienė su mylimu Mokytoju daktaru Viktoru Kutorga. Asmeninio albumo nuotr.

Likote ištikima onkologijai – eksperimentai, naujų vaistų kūrimas, administracinis darbas, pareigos Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, daugybė kitų veiklų, bet niekada nepamiršote paciento?  

Darbui onkologijai paskyriau per 50 metų. Mokslinę karjerą pradėjau kaip jaunesnioji mokslo darbuotoja, o baigiau jau būdama vyriausiąja mokslo darbuotoja. Suprantama, per tokį laikotarpį teko patirti ir administracinio darbo specifikos – vadovauti Eksperimentinės terapijos laboratorijos kolektyvui, eiti Lietuvos onkologijos centro mokslinės sekretorės ir VU Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojos mokslui pareigas. Naujų priešnavikinių junginių sintezė buvo pagrindinė Onkologijos mokslinio tyrimo instituto gvildenama problema. Todėl pirmiausia ir norėčiau kalbėti apie darbus, susijusius su naujų priešnavikinių junginių / preparatų paieškomis. Sėkmingai įsijungiau į šios krypties darbus. Mokslinėse laboratorijose atliekamus eksperimentinius tyrimus vainikavo tai, kad du vaistiniai preparatai – faranoksas ir fenolis – buvo tirti onkologijos klinikose. Faranoksas buvo pirmas Lietuvoje sukurtas vaistinis priešnavikinis preparatas, kurio tyrimus onkologijos klinikoje leido atlikti Lietuvos farmakologijos komitetas, o fenalolis buvo pirmas vaistinis preparatas, kurį leido Lietuvos farmakologijos komitetas taikyti kaip vaistą piktybinėms limfomoms gydyti.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, siekiant tirti Lietuvoje sukurtus vaistinius preparatus, reikėjo gauti buvusios SSRS farmakologijos komiteto leidimą. Nepaisant sunkumų, piktybinių navikų Lietuvoje pradininko docento daktaro Pauliaus Breivio, pelnytai vadinamo Lietuvos navikų chemoterapijos tėvu, pastangomis į plačią onkologinę praktiką įdiegtas priešnavikinis vaistas lofenalis. Nuo pat Instituto įkūrimo naujų priešnavikinių preparatų klinikiniuose tyrimuose aktyviai dalyvavo ir gydytojai chirurgai bei ginekologai, tačiau pagrindinės jėgos buvo sutelktos 1962 metais įkurtame Chemoterapijos skyriuje, kuriam vadovavo ir tyrimus tiek Institute, tiek visoje Lietuvoje koordinavo docentas, medicinos mokslų daktaras P. Breivis. Žvelgdama iš laiko perspektyvos, renkuosi būti optimiste ir pažymėti, kad sergantieji onkologinėmis ligomis gavo to meto mokslo ir medicinos lygį atitinkantį gydymą. Moksliniai tyrimai ir gydomoji veikla buvo glaudžiai susiję.

Prof. J. Didžiapetrienė ir dr. Mantas Trakymas. Edmundo Paukštės nuotr.

Vėliau teko dalyvauti kuriant Lietuvos farmakologijos komitetą ir vėliau dirbti nepagrindinėse pareigose Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje perkeliant Europos Sąjungos direktyvas dėl Geros laboratorinės praktikos į Lietuvos nacionalinę teisę.

Kas lėmė Jūsų tolesnį posūkį į vėžio profilaktiką? Kaip galėtumėte pakomentuoti dabartines vėžio profilaktikos galimybes?

Teko matyti citostatinės piktybinių navikų chemoterapijos pasiekimus gydant sergančiuosius citostatikams jautriomis formomis. Terapinis efektas siekė 60–80 proc., tačiau problema buvo chemoterapijai rezistentiški navikai, kuriuos gydant citostatikais objektyvus terapinis efektas buvo tik iki 20 proc., o tolesnės vaistinių priešnavikinių preparatų paieškos tapo mažai perspektyvios, nes šias pozicijas užėmė tarptautinės farmacijos kompanijos. Reikėjo keisti mokslinės veiklos kryptį.

1982 metais Onkologijos mokslinio tyrimo institutui ėmus vadovauti Liudvikai Laimai Griciūtei moksliniai tyrimai Institute tapo labiau orientuoti į vėžio epidemiologiją ir profilaktiką. Vadovaujant L. L. Griciūtei pradėta plėtoti nauja antikancerogenezės kryptis – chemoprofilaktika. Tai natūralių ar cheminių sintetinių preparatų vartojimas siekiant užkirsti kelią piktybiniams navikams formuotis. Eksperimentinės terapijos laboratorijos kolektyvas, kuriam teko vadovauti, sėkmingai prisijungė atliekant šiuos tyrimus. Buvo tyrinėjami Institute sukurti junginiai, kurie pasižymėjo ne tik antikancerogeninėmis savybėmis, bet ir moduliuojamuoju poveikiu piktybinių navikų citostatinei terapijai. Pagal to meto žinias, šie vaistiniai preparatai, pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis, buvo lyg savotiški biologinės terapijos pradininkai. Taip nutiestas tiltas tarp eksperimentinės navikų terapijos ir vėžio chemoprofilaktikos.

Didžiuojuosi, kad galėjau būti ne tik L. L. Griciūtės mokine, bet ir artimai su ja bendrauti. Tai – reto kuklumo, tolerancijos ir analitinio proto žmogus. Jos dėka aš susipažinau su žymiais mūsų išeivijos žmonėmis – Stasiu Santvaru ir filosofo Algirdo Juliaus Greimo dukra Ada, kuri dažnai svečiavosi pas mus Lietuvoje. Su nostalgija prisimenu sekmadienio popietes, kada profesorė, aplankiusi savo šeimą Kaštonų gatvėje, rasdavo laiko išgerti drauge kavos mūsų pamėgtame restorane „Neringa“. Būdamos drauge komandiruotėse Paryžiuje ilgai vaikštinėdavome siauromis sostinės gatvelėmis, kuriomis jai teko vaikščioti, kai čia dirbo ir gyveno. Profesorė buvo man ne tik sektinas pavyzdys, bet ir patarėja įvairiais klausimais. Na, o jos įprotis grįžus iš tarptautinių konferencijų aptarti onkologijos naujienas prie gardaus namuose kepto pyrago ir kavos buvo tapęs gražia bendražygių tradicija.

Tolesni vėžio profilaktikos krypties moksliniai tyrimai jau atlikti su doktorantais. Buvo tyrinėjamas žmogaus papilomos viruso paplitimas Lietuvoje, jo tipų ir variantų reikšmė gimdos kaklelio rizikai. Šių mokslinių tyrimų rezultatai pasitarnavo kuriant metodines rekomendacijas dėl gimdos kaklelio patologijos atrankinės patikros programos.

Šiandien, viena vertus, galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje vykdomos 4 patikrų programos – dėl gimdos kaklelio patologijos bei dėl krūties, storosios žarnos ir priešinės liaukos ankstyvojo vėžio. Antra vertus, dar neveikia centralizuota kvietimų sistema dalyvauti atrankinėse patikros programose, nėra sukurta šių programų kokybės vertinimo sistema, o ir visuomenė dar per mažai rūpinasi savo sveikata.

Teigiamų poslinkių kovoje su vėžiu galima tikėtis tik suvienijus mokslininkų, gydytojų, visuomenės ir politikų jėgas.

Jus vadina doktorantų mama. Iš tiesu vedate už rankos jaunus klinicistus į mokslo džiungles. Ir žmonės nepaklysta, su patyrusiu vedliu kur kas lengviau skintis kelią per brūzgynus. Kokią čia matote prasmę?

Pasirinkimą dirbti su doktorantais lėmė daugelis veiksnių. Dar studijuodama VU Medicinos fakultete dalyvavau studentų moksliniuose būreliuose. Pirmieji mano moksliniai vadovai buvo biologijos profesorius Galberštatas, medicinos mokslų daktaras, docentas Edmundas Nekrašas. Jie labai pagarbiai bendravo su studentais. Baigusi minėtą fakultetą pasirinkau dėstytojos kelią Vilniaus medicinos mokykloje. Mokiausi dirbti su jaunimu. Ir nenusivyliau. Mokiausi iš savo mokytojų bei drauge su bendražygiais tęsiau jų darbus perduodama žinias ir patyrimą jauniems kolegoms, ypač gydytojams, dirbantiems atsakingą klinikinį darbą. Su profesoriumi Konstantinu Povilu Valucku teko dirbti sunkiausiu momentu, daug išgyventi ginant Instituto prestižą ir puoselėjant onkologijos mokslą. Esu dėkinga jam už tarpusavio supratimą.

Jūsų doktorantai – gydytojai klinicistai. Kodėl klinicistui, dirbančiam onkologijos srityje, yra svarbu dalyvauti mokslo tiriamajame darbe?

Onkologija yra sparčiausiai besivystanti medicinos sritis. Tai lemia ir vėžio problemos aktualumas, ir gyvybės mokslų pasiekimai. Be mokslinių įžvalgų, naujų technologijų bei naujų sprendimų užkirsti kelią vėžiui atsirasti, jam diagnozuoti ir gydyti, negalima būtų pasiekti ir praktinių rezultatų. Tad gydytojas savo kasdieniniame darbe privalo žinoti, kas vyksta mokslo srityje, kokie vykdomi klinikiniai tyrimai, kuria kryptimi vystosi onkologija.

Ar visada mokslo darbuotojas randa bendrą kalbą su klinikoje dirbančiu gydytoju?

Manyčiau, ne visada. Viena priežasčių yra tai, kad klinikinėje praktikoje vyrauja komandinis darbas dėl bendro tikslo – pasiekti maksimaliai gerų gydymo rezultatų, o moksle didesnę vertę turi diskusijos. Taip yra dėl to, kad kiekvienas mokslinis tyrimas visada iškelia daugiau klausimų, negu į juos atsako. Todėl čia norėčiau pažymėti, kad, atsižvelgiant į onkologijos problemos sudėtingumą, ją būtina spręsti suvienijus gydytojų, mokslininkų, tyrėjų jėgas.

Kokius pasiekimus mūsų Institute per tuos penkis ir daugiau dešimtmečių norėtumėte pažymėti?

Pirmiausia džiaugiuosi, kad likimas lėmė matyti mūsų institucijos nueitą kelią per gana ilgą laikotarpį. Todėl norėčiau įvardyti esminius plėtros momentus. Onkologijos mokslinio tyrimo institute vyraujančios veiklos kryptys buvo naujų priešnavikinių junginių / vaistinių preparatų sintezė ir eksperimentiniai tyrimai. Didelis dėmesys skirtas elektrorentgenografijos ir elektrorentgenoskenografijos metodams tirti ir diegti į onkologijos praktiką. Institute sukurtas, ištirtas ir įdiegtas į klinikinę praktiką originalus priešnavikinis vaistinis preparatas lofenalis.

(Iš kairės į dešinę) dr. Daiva Kanopienė, Juventa Sartatavičienė, dr.  (HP) Janina Didžiapetrienė, doc. dr. Giedrė Smailytė, dr. Živilė Gudlevičienė,  prof. Algirdas Utkus po knygos „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai“ pristatymo. Edmundo Paukštės nuotr.

Atskilus nuo Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Klinikai, moksliniai tyrimai Institute buvo orientuoti į vėžio epidemiologiją ir profilaktiką. Atgavus nepriklausomybę Onkologijos mokslinio tyrimo institutas ir Klinika prie Instituto reorganizuoti į Lietuvos onkologijos centrą. Centro funkcijos liko tos pačios, pakito tik kai kurių jų pobūdis, aprėptis, naudojami specifiniai gydymo metodai. Pavyzdžiui, Lietuvos onkologijos centras tapo vieninteliu centru Baltijos šalyse ir vienu iš nedaugelio pasaulyje, kuriame buvo taikoma viena iš gydymo jonizuojančiąja spinduliuote rūšių, naudojamų Cf-252 piktybiniams navikams gydyti. Lietuvos farmakologijos komitetas leido piktybinėms limfomoms gydyti taikyti Lietuvos mokslininkų sukurtą originalų vaistinį preparatą fenalolį.

Naujas onkologijos plėtros etapas buvo Onkologijos mokslinio tyrimo instituto reorganizavimas į VU Onkologijos institutą. Tai buvo tarsi oficialus mokslo, mokymo ir gydymo institucijos pripažinimas. Pagrindinės mokslinės veiklos kryptys buvo epidemiologiniai, laboratoriniai ir eksperimentiniai tyrimai taikant molekulinės biologijos, genomikos, proteomikos, nanomedicinos ir kitus metodus. 2002 metais už darbų ciklą „Fotosensinbilizuota navikų terapija: fizikiniai, biocheminiai, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai“ gauta Lietuvos mokslo premija (Algis Petras Piskarskas, Ričardas Rotomskis, Giedrė Virgilija Streckytė, Benediktas Juodka, Vida Kirvelienė, Liudvika Laima Griciūtė, Laima Bloznelytė-Plėšnienė, Konstantinas Povilas Valuckas, Janina Didžiapetrienė). 2013 metais VU Onkologijos institutas tapo pirmąja onkologine įstaiga Lietuvoje, akredituota kaip klinikinis onkologijos centras pagal Europos vėžio institutų organizacijos standartus.

VU Onkologijos institute mokslinė, klinikinė ir pedagoginė patirtis, sutelkti žmogiškieji ištekliai lėmė, kad 2014 metais Institutas tapo Nacionaliniu vėžio institutu. Išskirtinai inovatyvūs Nacionaliniame vėžio institute yra genomikos, metagenomikos ir nanotechnologijų krypties darbai. 2019 metais už darbų ciklą, skirtą šiuolaikiniams vėžio žymenims identifikuoti, jų diagnostinei, prognozinei ir predikcinei vertei nustatyti, gauta Lietuvos mokslo premija (Feliksas Jankevičius, Sonata Jarmalaitė).

Instituto onkologų pasiekimai detaliau pateikti knygose „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“ ir „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai“, kurią rengti man talkino Giedrė Smailytė.

Ir dar norėčiau pažymėti, kad teigiamų poslinkių kovoje su vėžiu galima tikėtis tik suvienijus mokslininkų, gydytojų, visuomenės ir politikų jėgas. Taigi šiandien jau galima pasidžiaugti – visuomenė baigia nugalėti stigmą, kad vėžys nepagydoma liga, o politikai garsiau kalba apie vėžio prevenciją.

Ką darytumėte kitaip, jeigu galėtumėte savo gyvenimo kelią pradėti iš pradžių?

Dėkoju likimui, kad turėjau nuostabius Mokytojus, ištikimus kolegas ir gabius doktorantus, todėl tikrai nieko nekeisčiau, o esamoms ir būsimoms kartoms linkiu visokeriopos sėkmės verčiant naują onkologijos puslapį.

Juventa Sartatavičienė
Nacionalinis vėžio institutas